Ačiū, kad nepasisekė

Iš pirmo žvilgsnio šio straipsnio pavadinimas skamba ironiškai, nes kai patiriame nesėkmę, dažniausiai trokštame išplūsti pasaulį ar nuo jo atsiriboti, todėl padėkos ir meilūs žodžiai lieka užnugaryje. 2008 m. vyko gražiausio lietuviško žodžio rinkimai, kur ne vienoje apklausoje triumfavo padėką išreiškiantis „ačiū“. Dažnai net nesusimąstydami dėkojame kitiems apsipirkinėdami parduotuvėje, kai mus praleidžia, padeda panešti, palinki geros dienos, pagiria ar pasveikina. Tačiau kaip dažnai dėkojame patys sau ar apskritai gyvenimui? Už prasidedančią naują dieną, už galimybę gyventi, mokytis, klysti, bendrauti, juoktis, žavėtis, mylėti, ilsėtis, taip pat už tai, kad tobulumas neegzistuoja, todėl šią sunkią naštą galime nusimesti nuo savo pečių. Sąmoningo dėkingumo skatinimu pagrįsta gyvenimo filosofija ne tik šviesiomis spalvomis praturtina kasdienybę, bet ir išlaisvina nuo lūkesčių ir nesėkmės baimės.

Įstrigę lūkesčių gniaužtuose

Prieš pradedant lukštenti dėkingumo fenomeną reikėtų aptarti barjerus, kurie iš esmės kliudo suvešėti besąlygiškam padėkos jausmui. Dažnai esame linkę vadovautis savo pačių sukurta „teisingo“ atpildo sistema „kaip tu man, taip ir aš tau“, todėl jei buvome geri, atkakliai ir, mūsų nuomone, pelnytai laukiame mums sugrįžtančio gerumo. Galime tyliai sėdėti ir laukti teisingumo iš pasaulio ir savo artimųjų, kurie, rodos, turėtų patys savaime suprasti, kad turėtų pildyti mūsų norus (kaip manomės pildą jų) ar bent padoriai atsilyginti. Deja, sužadinti lūkesčiai susiaurina mūsų mąstymo lauką, dedame visas viltis ir pastangas išlaukti atpildo, tačiau to nesulaukę imame keiksnoti likimą, mums „skolingą“ gyvenimą ar apiberti priekaištais mūsų minčių negebančius skaityti artimuosius. Pavyzdžiui, Lina pastebėjo, kad jai grįžus į darbą po motinystės atostogų buitis vis dar gula ant jos pečių, tačiau ji nepajėgia susitvarkyti. Jai savaime suprantama, kad vyras turėtų susiprasti ir jai padėti, todėl, užuot pradėjusi konstruktyvų pokalbį apie pareigų dalijimąsi, ji ir toliau tvarkosi ir tyliai laukia atpildo – to, kas jai savaime suprantama. Toks buitinis pavyzdys iš esmės atspindi ir kitais lūkesčiais paremtą mąstymą: jei buvau uolus ir pamaldus katalikas, man turi sektis gyvenime; jei tau padėjau – turi padėti ir man; jei šiandien aš gaminu vakarienę, rytoj bus tavo eilė. Toks pareigų dalijimasis porose yra natūralus ir netgi pageidautinas, tačiau svarbu suvokti, kad tai nėra prievolė ar juolab kitam žmogui savaime suprantamas dalykas. Todėl verčiau neslopinti kylančio pykčio ir nusivylimo, o atvirai pakalbėti, nes skaityti kito minčių negebame ir dėl mąstymo skirtumų galime visai kitaip interpretuoti situaciją. Vis dėlto siekiant ugdyti besąlygišką dėkingumo jausmą svarbu išsižadėti lūkesčių, nes tikros meilės šerdyje slypi savaiminis noras padėti ar padaryti kažką gero mylimam asmeniui neskaičiuojant, ar už tai sulauksime mainų, nes dažniausiai tai įvyksta savaime, tik galbūt kita forma. Jei šįvakar gaminsiu vakarienę, tai turbūt dėl to, kad noriu tave pradžiuginti ar nustebinti, nes man rūpi, o ne dėl prievolės dalyvauti mainų žaidime. O partneris iš savaime kylančio dėkingumo gali išplauti indus ar suremontuoti automobilį, nes irgi nori jums gero, tačiau jo nesaisto prievolės gniaužtai „privalau“, „turiu“, „reikia“. Išpažindami dėkingumo filosofiją savaime patenkame į gerų darbų ratą, kuris nepaliaujami sukasi ir žavi savo įvairove. Siekiant išauginti nuoširdaus dėkingumo daigus reikia išsižadėti tylių lūkesčių, kurie kursto priešiškumą ir nusivylimą, ir suvokti, kad esame laisvi individai, nesame niekam skolingi ir padedame tada, kai patys to norime. Patekus į tikro dėkingumo ratą savaime norisi jį auginti gerais darbais ir šypsenomis sutelkiant dėmesį į tai, kas yra čia ir dabar, o ne turėtų būti remiantis mūsų subjektyviais įsitikinimais.

Perfekcionizmo spąstuose

Asmeninis žmogaus tobulėjimas trunka visą gyvenimą ir yra įkvepiantis procesas, tačiau perfekcionizmas nieko bendro su juo neturi, netgi priešingai – tai yra sąstingis ir stabdis, sukeliantis baimę klysti ir apskritai išdrįsti bandyti. Gamtoje tobulumas neegzistuoja – vienos pušys kreivesnės už kitas, katės rainesnės už kitas, gėlių žiedlapiai nesimetriški, tačiau čia vyrauja harmonija ir darna. Pats žmogus, gebėdamas mąstyti, analizuoti ir lyginti save su kitais, nusprendžia, kad jis ne toks gražus, geras, protingas, lieknas, turtingas, iškalbus ar žavus kaip kiti. Perfekcionizmas įtraukia ir gąsdina savo beribiškumu, nes, sutikite, niekada nebus gana: visada bus galima padaryti geriau, daugiau ar greičiau, visada atsiras protingesnių, veržlesnių, patrauklesnių, todėl lyginant save su kitais laiko džiaugtis ar dėkoti už savo ribotumą nėra kada, nes siekiame daugiau, kūnas ir dvasia alinami labiau, o tikslas išlieka toli. Net jei įgyvendinsime didžiausius savo tikslus ir pralenksime kitus, mums bus negana, nes atsiras kitas tikslas – šis ratas nesibaigiantis. Paradoksalu, bet užuot skatinęs mus irtis į priekį, perfekcionizmo siekis neretai mus tarsi paralyžiuoja, kai negalime pajudėti iš vietos, nes mąstome kategorijomis „juoda ir balta“ – jei yra rizika, kad man nepasiseks, tai geriau išvis nebandysiu, nes būsiu netobulas. Žvelgiant į kitus klaidingai įsivaizduojama, kad šie žmonės nedarė klaidų ir juos fortūna aplankė iškart.

Siekiant išsivaduoti iš perfekcionizmo visų pirma reikėtų suprasti, kad jo apskritai nėra ir negali būti, tai tėra mūsų sąmonės konstruktas. Tobulumo neįmanoma pasiekti šioje Žemėje mūsų klystančiai žmogiškai prigimčiai, todėl vertėtų ištarti „ačiū“ Visatai, kad esame laisvi klysti ir mokytis, mūsų neslegia tobulumo kartelė ir dėl to galime gyventi įdomų, įvairiaspalvį ir nenuspėjamą gyvenimą, nes, pagalvokite, kaip būtų nuobodu gyventi, jei visi žmonės būtų statiški, vienodai tobuli ir nuspėjami. Mūsų žmogiškas silpnumas, gebėjimas pripažinti klaidas, autonomiškumas ir nuoširdumas sudaro tikro ir autentiško žmogaus esmę. Atsisveikinę su sustabarėjusiu ir baimės gniaužtuose įkalinančiu perfekcionistiniu mąstymu gebėsite realiai pažvelgti į netobulą, bet žavų ir realų pasaulį, kuris yra pakankamas toks, koks yra, kurį reikia priimti ir vertinti, nes tai yra vienintelė tikra realybė. Dažniausiai nusiviliame realybe, kai lyginame ją su savo vaizduotėje sukonstruotu idealiu pasauliu, kuris negali būti realizuotas šioje Žemėje. Apie šį konfliktą XVIII-XIX amžių sandūroje kalbėjo romantikai bėgdami į svajonių ir iliuzijų pasaulį. Išdrįskite būti toks, koks esate dabar – autentiškas, kartais nelogiškas, išsiblaškęs, egocentriškas, naivus ar vaikiškas. Leiskite ir kitiems būti savimi, o galiausiai atverkite langą ir įkvėpkite šios realybės oro, kuri nevertinama, nelyginama su kitais pasauliais, nes yra tokia, kokia yra, todėl esame dėkingi už ją ir už galimybę autentiškai nugyventi savo gyvenimą.

Ačiū sau už tai, kad suklydau

Dažniausiai dėkojame kitiems už jų pagalbą, komplimentus ar palaikymą, tačiau sukluskite ir paklauskite savęs – kaip dažnai dėkoju pats sau? Turbūt galite atsiminti pasitikėjimo kupiną šypseną savo veide ir tylią ar garsiai ištartą padėką sau, kai apgynėte mokslo darbą, sėkmingai pristatėte prezentaciją ar skaitėte pranešimą prieš auditoriją. Taip pat didžiavotės savimi įveikę maratoną, sulaukę paaukštinimo darbe ar išlaikę vairavimo egzaminą. Visus šiuos euforijos ir pakylėjimo momentus lėmė jūsų pastangos ir jų teigiamas įvertis, todėl kaip niekad stipriai jaučiate savo vertę ir pasitikite savimi. Kur dingsta dėkingumo jausmas suklydus, patyrus fiasko, pralaimėjus? Užliejusios nusivylimo, nevilties, pykčio ar liūdesio bangos temdo objektyvų pasaulio suvokimą ir tai yra natūralu. Būtina išjausti, išgyventi nesėkmę tiek laiko, kiek jaučiate, kad to reikia, tačiau netgi šiomis aplinkybėmis galite ugdyti dėkingumo sau ir pasauliui jausmą, kuris nesukurs stebuklo ir jūsų ašarų nepakeis šypsena ar džiaugsmu, bet padės neprarasti stabilumo ir tikėjimo savimi ir pasauliu, nes giliai širdyje suvoksite, kad vyksta tai, kas turi vykti, todėl netgi ši laikina nesėkmė ateityje ves į didesnę pergalę. Mes visi trokštame įgyti išminties ir brandos, o, kaip žinia, gyvenimo pamokos neretai būna skaudžios ir sukrečiančios, tačiau tai neabejotinai veda į harmoningesnį gyvenimą, nes remdamiesi praeities potyriais gebame priimti racionalesnius ir geresnius sprendimus ateityje.

Norėdami gyventi pilnavertišką gyvenimą turime patirti tiek teigiamų, tiek neigiamų patyrimų, todėl svarbu save palaikyti ir pasidžiaugti ne tik tada, kai triumfuojame, bet ir tada, kai mums nepasiseka pasiekti savo tikslų. Svarbu padėkoti sau už pastangas ir ryžtą: „esu šaunuolė, kad pabandžiau“, „galbūt nepavyko taip, kaip norėjau, bet aš stengiausi“, „suklydau, bet sužinojau, kad tai ne mano sritis“. Tokia padėka sau ne tik sušvelnins kartėlį ir liūdesį, bet ir nepažeis savivertės, todėl ateityje vėl išdrįsime bandyti, o tai mus ves prie išsvajotos pergalės. Kartu dėkojimas sau atlaisvina griežtumo ir reiklumo pančius, todėl tampame švelnesni ir empatiškesni patys sau. Įsivaizduokite depresija sergantį žmogų, kuris negali atsikelti iš lovos ir atlikti darbinių užduočių, nes jį slegia tobulumo siekis, menkavertiškumas ir nepasitikėjimas savo jėgomis, todėl darbai kaupiasi, motyvacijos nėra, o bejėgiškumas didėja. Perdėtas reiklumas ir griežtumas sau stingdo, tačiau, kaip pažymi psichologai, atoslūgis prasideda nuo mažų  žingsnelių – padėkoti sau, kad sugebėjau išlipti iš lovos, padėkoti sau, kad susitepiau sumuštinį, kad atlikau pirmą darbinę užduotį ir t. t. Siekiant neprarasti gebėjimo džiaugtis ir dėkingumo gyvenimui svarbu išsiugdyti polinkį dėkoti sau už teigiamą ar neigiamą elgesį, mažus ar didelius darbus, klaidas ar pasiekimus, nes, kuo giliau neriame į dėkingumo ratą, suvokiame, kad niekas šioje Visatoje nevyksta atsitiktinai, todėl kantrybė, nuolankumas ir analizė mums padeda iššifruoti gyvenimo vingių rebusus ir susikurti rojų čia, šioje Žemėje, su to vertais žmonėmis, didesne išmintimi ir branda.

Ačiū pasauliui už dovanas

Dėkoti Visatai galime jau vien už tai, kad niekas šiame pasaulyje nevyksta atsitiktinai, ir jeigu šiuo metu jums atrodo, kad pasaulis nuo jūsų nusigręžė, jus apleido, pasiklydote, nes tikrai žinojote, kur einate, bet nepavyko pasiekti kelionės tikslo, galiu jus nuraminti, kad dar nesupratote šių gyvenimo pokyčių priežasties, bet užduodant sau tinkamus klausimus ir duodant laiko neabejotinai rasite išsigryninusius atsakymus. Mūsų Žemėje nėra chaoso ar sumaišties, todėl vien šis suvokimas padeda išlaikyti stabilumą, viltį ir tikėjimą šiame nuolat sparčiai besikeičiančiame pasaulyje. Julius, tėvų skatinamas, perėmė valdyti įmonę, tačiau ji žlugo, Elena, nugyvenusi santuokoje 12 metų, patyrė vyro išdavystę, o darboholikė Rasa sužinojo, kad serga sunkia liga. Tai sukrečiantys, gyvenimo pamatą griaunantys ir skausmą keliantys pokyčiai, norisi kvestionuoti Visatos neobjektyvumą ir neteisybę šių asmenų atžvilgiu, nes jie geri ir malonūs žmonės, todėl nusipelno gėrio, tačiau pasaulis žino, kas jiems geriausia.

Po kelerių metų sutinkame šiuos žmones, kurie atlaikė gyvenimo išbandymus. Julius ėmė aktyviai ieškoti savo autonomiškos tapatybės ir išbandė sritis, kur galėtų save realizuoti, šiuo metu veda anglų kalbos seminarus ir daug keliauja – dar nėra visiškai savęs atradęs, bet jam maloni ši veikla. Elena lankėsi pas konsultantą, analizavo santykius ir jų atšalimo priežastis, pripažino, kad nebuvo laiminga santuokoje, nes kentėjo dėl menkos savigarbos ir toleravo vyro alkoholizmą bei smurtą. Ji mokosi save pamilti, sukurti savo nepriklausomą vertę ir gerbti save, iš naujo atranda pamirštus pomėgius – nėrimą ir džiazo koncertus. Šiuo metu aktyviai leidžia laisvalaikį tarp žmonių, daug bendrauja ir sako niekada nesijautusi tokia laisva kaip dabar. Rasai teko prilėtinti gyvenimo tempą, išmokti ilsėtis ir sveikiau maitintis, prižiūrėti ir saugoti save. Nors tai buvo skaudi ir žeidžianti patirtis, moteris teigia, kad atitrūkusi nuo darbo ji galėjo atsigręžti į save ir apmąstyti savo gyvenimą ir susidėlioti prioritetus. Ji galėjo skirti laiko savo tėvams, šeimai, draugėms, su kuriomis seniai nebendravo, pradėjo atsakingai rūpintis savimi, vengti streso, prisižiūrėti mitybą. Taigi, kaip matyti, kiekviename individualiame ir itin skausmingame patyrime slypi gyvenimo pamoka, kuriai reikia skirti laiko, kad ją išmoktume ir įsisavintume realiai. Kad ir kokioje gilioje duobėje bebūtumėte, viskas vyksta ne veltui ir išeis į naudą, jei tik norėsite surasti atsakymus ir skirsite sau laiko.

Apsidairykite – gyvenimas ne tik siunčia sudėtingus išbandymus, bet ir kasdien mus apiberia spalvų, kvapų, skonių, jausmų gausa. Būkite smalsus ir atviras pasauliui, žaiskite, grožėkitės juo, tyrinėkite, kurkite, svajokite, juokitės, šokite, mylėkite, dalinkitės, bendraukite, gyvenkite dabartyje. Dėkokite už naują prasidedančią dieną, galimybes, kavos aromatą, braškių skonį, draugiškus kolegas, besileidžiančią saulę, lietų, mėgstamą muziką, mylimą žmogų, šeimą, pražystančias gėles, gardų maistą, paliktą netvarką (laimė turėti vaikus), indų krūvas (laimė turėti maisto), nuobodžius renginius (suprantate, kas yra įdomūs), stresą (dėl to savaitgalį taip vertinate poilsį), nesėkmes (galimybės augti) ir klaidas (esate žmogus) ir t. t. Dėkingumas ugdo pozityvų mąstymą, o pozityvus mąstymas kuria pozityvius jausmus ir pozityvią energiją, todėl ne tik sau palengvinsite gyvenimą, bet ir užkrėsite aplinkinius, šalia jūsų norėsis būti ir dvigubinti džiaugsmą. Būti dėkingam – tai ne tik neabejotinai skleisti būties lengvumą ir džiaugsmą aplink save nepaisant sudėtingų gyvenimo iššūkių, bet ir išreikšti pačios aukščiausios rūšies padėką gyvenimui, kuris ne sykį įlies savo gražiausias spalvas į jūsų kasdienybę.

Kaip išlikti dėkingam ?

Pasitikite dieną ir užbaikite ją padėkodami. Dėkokite ryte ir vakare už teigiamus ir neigiamus dalykus, išsakykite ar raštu parašykite, kaip jaučiatės, ko tikitės ir viliatės. Nepamirškite, kad svajonės pildosi, todėl atsakingai reikškite savo norus.

Vertinkite tai, ką turite. Nors dažnai esame linkę pasvajoti apie tai, ko neturime, tačiau daug naudingiau vertinti tai, ką turime šiuo metu. Vertinkite, kad turite mylinčią šeimą, draugus, darbą, sveikatos, lėšų pragyvenimui ir t. t.

Nelyginkite savęs su kitais. Kiekvienas iš mūsų esam unikalūs, turim sukaupę skirtingą gyvenimo patirtį ir siekiam įgyvendinti savo asmeninius tikslus. Verčiau atsigręžkite į save ir stenkitės priimti savo silpnąsias vietas ar kiek įmanoma jas glūdinti.

Pasitikėkite pasaulio tvarka. Net jei reikalai klostosi jums nepalankiai, išlaikykite vidinį tikėjimą, kad taip turi būti, ir atsakymus greitai sužinosite.

Dėkokite sau, kitiems ir pasauliui. Anot prancūzų rašytojo M. Prusto, tikras atradimų kelias prasideda, kai į tą patį pasaulį žvelgiame naujomis akimis. Nepriimkite kitų pagalbos, dėmesio ar komplimentų kaip savaime suprantamo dalyko, bet džiaukitės kaip gavęs dovaną, kaip pirmą kartą to sulaukęs – ir jus visuomet apšvies neblėstanti dėkingumo šviesa.