Apie per stiprią moters meilę vyrui ir jų skausmingą šokį kartu

Mūsų nestebina išsiskyrimo skausmo persmelktos dainos, kuriose teigiama, kad gyvenimas nebeturi prasmės, ar literatūroje afišuojama mintis, kad meilė yra kančia ir nesibaigiantis širdies sopulys, todėl neretai mūsų visuomenėje besiaukojantis, savęs išsižadantis ir vardan kito gyvenantis asmuo yra idealizuojamas ir vertinamas teigiamai. Nors altruizmas, globa ir rūpestis mylimuoju neišsižadant savęs yra tikros ir amžinos vertybės, tačiau nemylint ir negerbiant savęs ir savo poreikių, o visą dėmesį sutelkiant tik į partnerį vystosi ne tik žalinga emocinė priklausomybė nuo meilės objekto, bet ir patenkama į destruktyvių santykių ratą, iš kurio ištrūkti yra itin sunku.

Kas yra per stipriai mylinti moteris?

Nors per stipriai myli ne tik moterys, bet ir vyrai, šiame straipsnyje dėmesys kreipiamas į moterų priklausomybę, kadangi ji pasitaiko dažniau. Straipsnyje neneigiama besąlygiškos meilės koncepcija kitam, taip pat mylėti per stipriai nereiškia įsimylėti per dažnai ar mylėti per daug vyrų. Anot psichoterapeutės Robin Narwood, knygos „Moterys, kurios myli per stipriai“ autorės, mylėti per daug reiškia įkyriai prisirišti prie vyro ir tą prisirišimą vadinti meile, leidžiant prisirišimui kontroliuoti emocijas bei elgesį, ir net suvokiant, kad tai neigiamai veikia jūsų sveikatą ir gerovę, nesugebėti šio ryšio nutraukti.

Įsivaizduokite žavią, protingą, simpatišką, geros širdies, kantrią ir jautrią moterį, kuri turi gerus bendravimo įgūdžius, yra išsilavinusi, patraukli, tačiau savo gyvenimo partneriu pasirenka visišką savo priešingybę – neatsakingą, nerūpestingą, agresyvų, vėjavaikišką, emociškai šaltą, žiaurų ar nuolat į konfliktines situacijas patenkantį partnerį. Šiuose santykiuose ji yra vyro gelbėtoja, globėja, užtarėja, kuri ne tik prisiima atsakomybę už jo problemas ir jas sprendžia, bet ir narsiai ir kantriai neša atsakomybę už judviejų santykius. Jei toks santykis pašaliniam žmogui kelia pyktį, nuostabą ar net pasibaisėjimą, ši moteris jus nuramintų paaiškindama, kad santykiai klostosi sklandžiai, o jei ne – tai jos vyras pasikeis, taps atsakingesnis ir rūpestingesnis (ji šventai tiki, kad jos meilė jį pakeis). Iš tokių moterų galima išgirsti, kad jas slegia vienatvė ir jos nemoka būti vienos, kad tik meilė ir santykiai teikia prasmę jų gyvenimui, todėl neretai nutrūkus santykiams jos staiga neria į kitų santykių sūkurį, deja, dažnai į dar pražūtingesnį nei prieš tai buvęs. Šios jautrios ir kantrios moters širdyje slypi noras būti reikalingai, todėl ji išsižada savęs, savo pomėgių, interesų, ir visą savo laiką bei energiją paskiria antrajai pusei ir santykiams, todėl savo vertę matuoja tuo, ar partneris yra laimingas, jei ne – trūkumų ieško savyje. Taip dar labiau pasišvęsdama partneriui stengiasi pateisinti jo lūkesčius ir išspręsti jo problemas.

Skausmingos vaikystės atgarsiai

Norėdami geriau suprasti šios moters vidinį pasaulį ir itin stiprų potraukį vyrams, kuriems reikia pagalbos, turėtume atsigręžti į jos vaikystės patyrimus ir juos paanalizuoti. Tėvų mes nesirenkame, todėl iš esmės nesąmoningai perimame jų suformuotą mąstymo ar elgesio modelį, vertybes, įsitikinimus. Per stipriai prisirišančių moterų vaikystę jungia tai, kad jos kilusios iš disfunkcinių šeimų, kurios vengia ar nemoka spręsti esminių problemų. Tokia moteris gali būti kilusi iš alkoholikų šeimos, kai nesugebama pasipriešinti šiai priklausomybei ir suteikti vaikui būtinos šilumos ir saugumo, taip pat tai gali būti iš pažiūros tvarkinga ir padori šeima, tačiau dėl emocinio ryšio stokos (tėvas ar motina gali negebėti išreikšti jausmų), vaikas jaučiasi vienišas ir apleistas. Galbūt moteris augo šeimoje, kurioje tėvas ar mama tarpusavyje konkuravo dėl vaikų meilės, galbūt vienas iš tėvų sirgo, todėl vaiko pečius prislėgė našta pasirūpinti jaunesniais broliais ar seserimis, taip pat jei mergaitė augo patriarchalinėje šeimoje, kurioje vyras priima sprendimus,  o motina tyliai ir nuolankiai su viskuo sutinka ir viską atleidžia, toks santykių modelis mergaitei atrodys įprastas.

Kadangi tėvai daro didžiulę įtaką mūsų pasaulio suvokimui, galime perimti jausmų ir realių faktų neigimo principą, kuris vėlesniuose santykiuose veikia nesąmoningai ir trukdo suvokti realybę. Jei mergaitė mato mamą liūdną ar piktą, tačiau mama teigia, kad viskas gerai ir kad ji neprisigalvotų nesąmonių, mergaitė ima iškreiptai suvokti realybę ir savo jausmus. Jei nuolat girdime frazes „nustok žliumbti“, „pykti negražu“, „nebūk bailė“, esame pratinamos vengti tam tikrų emocijų ir jausmų, todėl imame juos suvokti kaip nepageidaujamus ir blokuojame juos, taip kurdamos vidinę įtampą ir išsižadėdamos savęs siekiame įtikti tėvams geru elgesiu, nes trokštame įgyti jų palankumą ir gauti taip trokštamos meilės. Anot R. Wood, šį iš vaikystės perimtą santykių modelį mes nesąmoningai perkeliame į asmeninius santykius, todėl kuriame ryšį ne su žmogumi, kuris primena mūsų tėvą ar motiną, bet su tuo, kuris atgaivina mūsų vaikystėje patirtus jausmus. Deja, tai iš vaikystės pažįstamas emocinis skausmas, vienišumo, apleistumo, atskirties, nesaugumo jausmai, kuriuos pažadindama per stipriai mylinti moteris siekia atkurti vaikystės situaciją (kovą), kad laimėtų ir pelnytų mylimo žmogaus meilę.

Dviejų sužeistų sielų šokis kartu

Kadangi per stipriai mylinti moteris siekia atkurti iš vaikystės pažįstamą kovą dėl meilės ir dėmesio, ją traukia nestabilumą, nesaugumą, dramatiškus ir chaotiškus įvykius pritraukiantys bei nuolatinį jaudulį kurstantys partneriai. Be to, tokiam partneriui ne tik reikės stiprios moters globos ir atsakomybės prisiėmimo už jį (o tai leis moteriai jaustis reikalingai – patenkins jos esminį poreikį), bet ir atitrauks dėmesį nuo jos pačios vengiamo ir ignoruojamo skausmo, kurį patirtų susidūrusi su savimi akis į akį.  Rūpindamasi nuolat problemų turinčiu partneriu ji sutelkia visą dėmesį į jį, todėl išvengia atviros ir nemalonios akistatos su savimi. Taip pat šiems abiem pusėms žalingiems santykiams klestėti leidžia stiprus neigimo ir kontrolės mechanizmas. Kaip buvo minėta, jau vaikystėje per stipriai mylinti moteris ima vengti jausmų ir realių faktų  juos iškreipdama ir klaidingai interpretuodama, nes to ji išmoko dar vaikystėje. Jei saugią ir ramią vaikystę turėjusiai ir save gerbiančiai moteriai žeminantis ar įžeidžiantis partnerio elgesys yra netoleruotinas, tai mūsų aptarta moteris tai gali suvokti kaip savaime suprantamą dalyką, nes ji prie to pripratusi.

Per stipriai mylinti moteris neigia ir teisina akivaizdžius fizinio ar psichologinio smurto, neištikimybės, naudojimosi ja, nepagarbos, nemeilės ženklus, nes toks santykių modelis jai įprastas, be to, ji kenčia nuo žemos savivertės, menko pasitikėjimo savimi, nemeilės sau. Neigimo mechanizmas eina išvien su kontrole, kuri leidžia moteriai prisiimti visą atsakomybės naštą už santykius ir partnerį, jam padėti, „gelbėti“ ir būti stipriai (disfunkcinėse šeimose vaikas neretai prisiima tėvų atsakomybes). Vaikystėje patyrusi nesaugumo, nestabilumo ir vienišumo jausmus ji siekia bet kokia kainą jų išvengti, todėl pasirenka problemų turintį ir silpnesnį už ją vyrą, kad galėtų nešti santykių naštą už juos abu, nes taip jaučiasi reikalinga ir žino, kad problemų nemokantis spręsti ir atsakomybės vengiantis vyras jos nepaliks, kitaip nei atsakingas ir rūpestingas vyras, kuris jos netraukia dar ir todėl, kad už jį nereikia spręsti problemų, todėl ji pasijustų nereikalinga ir beverte. Jautri ir geraširdė moteris trauks žiaurų ir emociškai šaltą vyrą, o neatsakingas ir vėjavaikis vyras trauks pareigingą ir globėjišką moterį, nes sutaps jų iš vaikystės atsinešti nesveiko bendravimo modeliai – jie tiks vienas kitam kaip kirvis ir kotas, nes atpažins jiems pažįstamus bendravimo modelius, kurie, deja, veda į dar didesnę prarają ir bedugnę.

Užburtas nesibaigiančio skausmo ratas

Per stipriai mylinti moteris gali ne tik ignoruoti aplinkiniams akivaizdžius fizinio smurto požymius, dangstyti ir gailėti savo partnerio („jis pasikeis“, „jis vargšas, nes jo niekas nemylėjo“, „tai paskutinis kartas“), bet ir pajutusi grėsmę iš draugių ar šeimos dėl nuolatinių priekaištų ir bandymo atverti akis ji gali atsiriboti nuo žmonių, užsidaryti savame pasaulyje, kuriame svarbiausias žmogus yra jos mylimasis. Ši izoliacija grėsminga tuo, kad dar labiau iškreipia ir taip neobjektyviai moters vertinamą realybę. Neigimo mechanizmas ir toliau aktyviai veikia gindamas ir teisindamas mylimojo nelogiškus ir žeminančius poelgius, už kuriuos visą atsakomybę prisiima jautri ir sau kritiška moteris teigdama: „aš jam per prasta“ , „jei labiau stengčiausi, jis pasikeistų“, „per mane jis pateko į bėdą“. Be to, ir partneris gali nesunkiai manipuliuoti mylimąja kaltindamas ją dėl savo problemų. Per stipriai mylinti moteris gali pasiūlyti partneriui pakeisti gyvenamąją vietą, kad būtų toliau nuo į jų tariamai kuriamą idilę besikėsinančių žmonių. Kaltinimai sau, užgniaužiamas skausmas ir pyktis partneriui, kad jis nesikeičia, uždaras gyvenimo būdas gali vesti link rimtesnių sveikatos problemų, kurias gali sukelti nesibaigiantis stresas. Priklausoma nuo vyro moteris gali tapti priklausoma ir nuo raminamųjų, alkoholio, narkotinių medžiagų. Nesubalansuotas emocinis gyvenimas ir destruktyvūs santykiai gali sukelti depresiją, tuštumą, nusivylimą gyvenimu ir net suicidines mintis. Nutraukti šį iki skausmo žinomą bendravimo būdą itin sunku, nes dažnai negebama suvokti, koks kenksmingas ir žalojantis abu partnerius yra šis ryšys, todėl dažnai prireikia aplinkinių pagalbos ir realaus žvilgsnio iš šalies.

Kaip pasveikti?

Pirmas sveikimo žingsnis yra pripažinti atvirai sau ir kitiems, kad santykiai žeidžia ir yra destruktyvūs,  todėl būtina pagalba iš šalies. Svarbu tvirtai apsispręsti sveikti, nes tiek partneris gali bandyti manipuliuoti ir siekti sugrąžinti santykius į senas vėžes, tiek pačios moters jaučiama pokyčių ir vienišumo baimė, kai, rodos, žemė slysta iš po kojų gali trukdyti pradėti sveikti. Tačiau kartą atsimerkus ir sąmoningai pažvelgus į savo santykių kokybę verta sau užduoti tiesius klausimus: „Ar aš laiminga šiuose santykiuose? Ar jaučiuosi vertinama, mylima ir gerbiama? Ar esu verta geresnių santykių?“ Atsivėrus skaudžiai ir nemaloniai tiesai svarbu ir toliau neužmerkti akių ir siekti bet kokia kaina pasveikti – tai daryti dėl savo pačios gerovės. Kadangi šių žalingų santykių forma yra priklausomybė, todėl sveikimo procesas yra sunkus ir duobėtas, kurio metu mokomasi mylėti ir gerbti save, apsupti save mylinčiais ir palaikančiais žmonėmis. Labai naudinga apsilankyti savitarpio pagalbos grupėje, kurioje renkasi moterys, sveikstančios ar jau pasveikusios nuo pernelyg didelės meilės, kurių pavyzdys įkvėps, palaikys ir leis pasijausti grupės dalimi.

Siekiant išgyti visų pirma teks grįžti į vaikystę ir priimti tuos jausmus, kuriuos per stipriai mylinti moteris ignoravo, laikė netinkamais ar per daug žeidžiančiais. Geriausia atsiverti jautriai, dėmesingai ir empatiškai moteriai, išgyvenusiai per stiprią meilę ir nuo jos pasveikusiai, ir kartu su ja sugrįžti savo į vaikystę ir atsiverti jai leidžiant iškilti visiems nemaloniems jausmams ir juos išgyventi patiriant mažo vaiko skausmą, vienišumą ir bejėgiškumą. Turbūt reikės pripažinti ir priimti skaudžią tiesą, kad mano tėvai buvo silpni ir negalėjo įveikti priklausomybės, galbūt negebėjo suteikti man būtinos šilumos ir saugumo, nes ir patys nežinojo, ką tai reiškė, bet tai nelemia mano, kaip moters, vertės ir aš neturiu jaustis atsakinga už kitus asmenis. Siekiant išsilaisvinti būtina susitaikyti su tokia vaikyste, kokia ji buvo, išjausti, priimti ją ir paleisti šį skausmingą tarpsnį, kuris yra mano gyvenimo dalis, bet ne lemtis.

Sveikti pradedama tada, kai dėmesys nukreipiamas į save – ugdoma meilė, pagarba ir švelnumas sau, kurių trūko vaikystėje, pajaučiama sava vertė, kuri nepriklauso nuo kitų žmonių vertinimo, nes esame vertingi patys savaime. Labai svarbu suvokti, kad esame vertos meilės, rūpesčio, dėmesio, artumo ir viso, ką geriausia gali pasiūlyti gyvenimas. Nesvarbu, kokia buvo mūsų vaikystė, ją išgyvenusios ir susitaikiusios su ja prisiimame atsakomybę už savo gyvenimą ir nustojame ieškoti kaltų. Išmokstame rūpintis, saugoti save, skiriame laiko sau ir savo pomėgiams, aktyviai bendraujame. Taip pat nustojame nešti kitų žmonių atsakomybę už jų pačių gyvenimus ir suvokiame, kad tai jų pareiga spręsti savo problemas, todėl nesame atsakingos už jų gerovę ir gyvenimo būdą, tik už savo.

Ar sveikstant santykiai nutrūksta? Nėra vieningo atsakymo, ar santykiai nutrūks, bet, žinia, kad keisis jų pobūdis ir kokybė. Kadangi žalingų santykių dinamika galima, kai abu partneriai „serga“ ir tai neigdami toliau gramzdina vienas kitą ir tempia į santykių dugną,  sveikstant vienam partneriui keičiasi ir santykių modelis, kai nebereikia „gelbėti“ ar spręsti kito problemų, nes partneris prisiima atsakomybę už save. Sveikstant tik vienam partneriui kitas jausis išduotas ir įžeistas, o sveikdami abu partneriai gali mokytis iš naujo kurti santykius nežeidžiant vienas kito, nekeliant dramų, nemanipuliuojant, nustatant sveikas asmenines ribas ir prisiimant atsakomybę, todėl pasveikę gali sukurti darnius ir pagarba grįstus santykius poroje. Išties verta nutraukti žalojančius santykius ir pasukti brandžios meilės keliu, kuri yra kančios priešingybė, grindžiama pagarba, supratimu, intymumu, visišku kito asmens priėmimu, kai nesiekiama keisti kito, bet jis priimamas ir vertinamas toks, koks yra.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *