Drąsa būti kitokiam

„Keistas“, „išsišokėlė“, „atsiskyrusi“, „maištingas“ – patys geriausi komplimentai. Kai nustoji eiti su minia ir ieškai savo nepraminto kelio, kai nebesilygini su aplinkiniais ir mėgaujiesi savo unikalumu, kai tau nesvarbu, ką apie tave pagalvos kiti – tampi laisvu ir autonomišku savo gyvenimo kūrėju. Kas kitas, jei ne aš išnaudos savo talentus ir duotybes? Kas kitas, jei ne aš prisiims atsakomybę už tai, kiek laimės ir pilnatvės patyriau gyvendamas?

Pažinti save

Pati sunkiausia, labiausiai grūdinanti ir niekad nesibaigianti yra kelionė į save. Nustoti bėgti nuo savęs ir praeities patirčių, nebesivaikyti to, kas populiaru, lengva ar įprasta, susidurti su tuo, kas nemalonu ar žeidžia, priimti savo tamsą – nemenkas iššūkis. O kur dar dvejonės, abejonės, ilgi ir alinantys mėnesiai ieškant atsakymų? Kasdienybėje įpratę greitai gauti ir imti priartėję prie savianalizės tarsi atsimušame į sieną – negalime jos pagreitinti ar kontroliuoti, viskas nutinka savo laiku. Intuityvūs atsakymai bręsta, o mes pasiduodame tėkmei tikėdami, kad verta išlaukti ir pažinti dar vieną savo būties sluoksnį. Analizuodami savo patyrimus pradedam suprasti, kad tada turėjom suklysti, įklimpti į pelkę iš išbristi iš jos, kad tai neatskiriama ir būtina mūsų patirties dalis. Visi pakilimai ir nuopuoliai yra mano asmeninio ir autentiško kelio dalis, nieko nekeisčiau, prisiimu savo autorystę. Kitaip nebūčiau čia ir dabar toks, koks esu – stiprus, brandus, išsigryninęs, besimėgaujantis momentiškumu ir paprastumu. Vidinė ramybė aplanko tada, kai visi mums tekę išbandymai integruojami ir suvokiama jų prasmė, kai gebam įžvelgti ryšį tarp savo mąstymo, elgesio ir pasekmių.

Savianalizė – juodas ir sunkus darbas, tačiau atsiperkantis su kaupu ilgalaikėje perspektyvoje. Kas yra mano asmenybės branduolys? Be ko aš nebūčiau aš? Kuo skiriuosi nuo kitų? Jei esame stipriai nutolę nuo savęs, galime grįžti į vaikystę ir prisiminti, kas mums teikė džiaugsmą anuomet, į ką buvome linkę, kokie gabumai išryškėjo. Paradoksalu, kad vaikystėje ne tik skleidžiasi mūsų tikroji savastis, bet taip pat ji gali būti užgožiama ir iškreipiama. Jei nuo mažų dienų mus lygina su kitais, skatina būti kitokiais, nepriima mūsų emocijų, jausmų ir duotybių, išsižadame savęs ir lipdome save pagal tokį modelį, kurį nori matyti tėvai ar visuomenė. Visai nesvarbu, kiek toli ir kiek stipriai esame pametę save – visi keliai veda atgal į save, jei tik išdrįsime jais žengti, turėsime pakankamai kantrybės, ryžto ir ištvermės, noro susidraugauti su tikruoju „aš“. Nepamirškite, kad tikras gerumas kitam prasideda nuo gėrio sau, tikra draugystė su kitu prasideda nuo santykio su savimi.

Nesekti aklai minia

Atsiskirti nuo minios ir rinktis neįprastą kelią visada nelengva. Kokie išbandymai, sunkumai, iššūkiai laukia šiame kelyje? Ar pajėgsiu juos įveikti? Ar manęs negąsdina vienatvė? Esame socialūs, todėl mums visiems reikia žmonių. Nuostabu jausti bendrystę ir dalintis bendražmogiška patirtimi su tais, kurie mus jaučia ir supranta iš pusės žodžio. Deja, tokių nedaug. Kas nutinka, jei bendraujame su tais, kurie nesupranta mūsų polėkio? Kaip niekad pradedam jausti savo išskirtinumą ir kitoniškumą blogąja prasme: mus lygina su aplinkiniais, skatina būti „normaliais“ ir gyventi kaip kiti, abejoja mūsų kūrybinių sumanymų prasme ir galimybe juos įgyvendinti, slopina mūsų gyvybingumą. Mus kritikuoja, keičia, moralizuoja, moko gyventi, stabdo mūsų augimą. Išklausykite jų nuomonę, padėkokite, apsisukite ir bėkite kuo toliau. Būti unikaliam ir savitam – jūsų duotybė ir privalumas, o ne trūkumas ar silpnybė. Nustokite teisintis, ginčytis, įrodinėti, kas esate iš tiesų – neverta. Tie, kam reikės, jus priims, supras, vertins ir džiaugsis jūsų savitumu.

Geriau būti vienam nei mus slopinančioje draugijoje. Įsivaizduokite besiskleidžiančią gėlę, uždaromą į spintą – ji ims nykti ir vysti. Taip ir kūrybinga asmenybė, spraudžiama į kažkieno sukurtus rėmus, ima gesti ir atsižadėti savasties. Visai kas kita, kai mums suteikiama laisvė, šviesa ir galimybės – pražystame nuostabiausiais žiedais. Nebijokite būti atstumti ir nuvertinti tų, kuriems saugiau gyventi įprastoje ir pažįstamoje dėžėje. Verčiau tyrinėkite pasaulį, jo turtus, naujas erdves, skirtingus požiūrius ir dalinkitės savo atradimais su savais. Būdami savimi – laimime dvigubai. Nebereikia apsimesti kažkuo kitu, stengtis įtikti, patikti ar įrodyti savo vertę, todėl galime atsipalaiduoti ir mėgautis buvimu. Be to, pritraukiame autentiškus ir įdomius žmones, kurie būdami savimi geba mus priimti nekeisdami – užsimezga tyras ryšys.

Priimti savo unikalumą

Kartais tenka išgirsti mintis „esu pernelyg tvarkingas“, „bandysiu būti ramesnis“, „esu per daug atitrūkusi nuo kasdienybės“. Visose šiose frazėse vyrauja užslėpta mintis – nebūk toks, koks esi, keiskis, būk kitoks. Jei vienos ar kitos mūsų būdo savybės mums patiems trukdo, tuomet galime inicijuoti pokyčius siekdami kokybiškesnio gyvenimo. Tačiau jei šios savybės trukdo kitiems arba mes patys pradedame jaustis keistai lygindami save su kitais – tai tiesus kelias į savigraužą ir savęs slopinimą. O jei sakyčiau „mėgstu tvarkingą aplinką“, „mano stiprybė – energingumas“, „esu nepraktiška, bet labai kūrybinga“, įsivyrautų savęs priėmimo jausmas. Visi esam skirtingi ir saviti – tai gyvenimą daro žavų ir įvairiaspalvį. Bėda ta, kad kartais atsiduriame netinkamoje draugijoje, todėl jaučiamės nesuprasti ar atstumti. Žmogus, kuris mėgsta tvarką, jausis nepatogiai su kūrybinį chaosą mėgstančiu žmogumi. Beje, šis jausmas bus abipusis, nors pradžioje šie skirtumai gali traukti.

Kas kitas, jei ne mes save besąlygiškai priimsim ir mylėsim?  Įsitikinimai savo verte atsispindi ir mūsų kasdienybėje – pritraukiam tą energiją, kurią skleidžiam. Jei mums sunku patiems priimti save su savo trūkumais ir silpnybėmis, turbūt ir šalia mūsų esantis žmogus kritikuos, lygins ir bandys mus keisti. Ir priešingai – išmokstame priimti save ir priimti kitą, jo nekeisti, suprantame, kad tobulų nėra, todėl galime lengviau atsikvėpti. Visi mes kartais būname išsiblaškę, užsisvajoję, nelogiški, suklystame, jaučiamės vieniši ar liūdni – tai žmogiška. Visi mes turime savo charakterio keistybių ir silpnybių. Kuo labiau gebame priimti save visokį, tuo daugiau priėmimo atsiranda ir mūsų kasdienybėje. Tereikia nustoti lipdyti save pagal kažkieno sukurtą modelį ir tapti tuo, kas esi ir nori būti. Labai svarbu save apsupti tais, kurie mus vertina ir supranta, todėl nebijokite atsiskirti ir paklaidžioti, kol surasite savą draugiją. Savus pažinsite iš pusės žodžio – nereikės teisintis, įrodinėti ar keisti save. Galėsite būti savimi ir mėgautis priėmimo šiluma.

Realizuoti save

Didžiausia laimė ir laisvė aplanko, kai realizuoji save, t. y. savo keistumą ir kitoniškumą paverti privalumu, kuris teikia naudą kitiems. Esu ne tik laisvas būti savimi, kas jau teikia džiaugsmą ir lengvumą, bet išnaudoju savo talentus ir duotybes, galiu dalintis tuo, kas esu ir ką turiu, lygiai taip pat tai priimti iš kitų. Jei sąžiningai ir kantriai eisim savęs pažinimo keliu, galiausiai prieisime galutinę stotelę. Atrodo paprasta – pažinus savo stipriąsias puses jas maksimaliai išnaudoti taip, kad kurtų bendrystę ir leistų dalintis. Savirealizacija kiekvienam skirtinga, atsižvelgiant į individualius mūsų poreikius: vienam tai bus būdas išreikšti save per kūrybą, kitam – sukurti šeimą ir auginti vaikus, dar kitam – per globą, rūpestį, naujas gyvenimo patirtis ir t. t. Svarbiausia būti atviram sau pačiam ir eiti savo širdies keliu. Tai, kas tinka man, nebūtinai tiks kitam, ir atvirkščiai. Patyrinėkite, kaip galėtumėte išnaudoti savo potencialą: kokių sąlygų tam reikėtų, kaip pradėtumėte įgyvendinti, kokį tikslą užsibrėžtumėte, kokius žingsnius žengtumėte.

Mėgaukitės procesu ir galimybe išnaudoti savo unikalumą – jūs renkatės kryptį ir greitį. Nebijokite rizikuoti, priimti ryžtingus ir drąsius sprendimus, pasielgti kitaip, žengti ten, kur baisu. Nauji keliai atrandami tik palikus senus ir išėjus už komforto zonos ribų. Klausykite savo intuicijos ir eikite pirmyn. Nenurimkite tol, kol neatrasite savų krantų ir savos draugijos. Pavargę ar trumpam pametę tikslą iš akių stabtelėkite, atsikvėpkite ir atgavę jėgas grįžkite. Siekite to, kas jums svarbu ir prasminga, kad galėtumėte sau pasakyti: „Esu ten, kur visada svajojau būti. Esu savo vietoje. Gyventi gera.“

Rinktis drąsų ir sąmoningą gyvenimą nelengva, reikalauja pastangų, stiprybės, atsakomybės už savo gyvenimo sprendimus prisiėmimo. Kas kitas, jei ne aš už mane nugyvens tokį gyvenimą, kurio esu vertas ir apie kurį svajoju? Esu laisvas rinktis, kurti, dalintis, bandyti iš naujo. Atsikvėpkite, jums nereikia keistis ar būti kažkuo kitu, kas nesate – jūsų žavesys ir energija skleidžiasi, kai esate savimi. Visa tai, ko jums reikia, jūs jau turite savyje. Belieka šį grožį išlaisvinti, priimti, vertinti ir leisti jam pražysti savo unikaliomis spalvomis ir formomis.

One thought on “Drąsa būti kitokiam

  1. “Laimingi būname tada, kai tampame auksinėmis žuvelėmis kitiems. Jei kasdien padarytume nors vieną gerą darbą ir išpildytume kieno nors kito norą, pasijustume laimingi ir be formulių. Svarbiausia yra gyventi girdint pasaulį ir atsiliepiant, kai jis ms šaukia. Tada Dievo padedami galime žingsniuoti per gyvenimą nieko nebijodami”. (A.T.)
    kelionė į save niekada nesibaigia, tas begalinis procesas su pakylimais ir nuolydžiais ir yra Didysis savęs pažinimas

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *