Esu pakankamas toks, koks esu

Kasdienybė mus įtraukia savo įvairove, dinamiškumu, užduočių gausa… ir suvokimu, kad ne viskas klostosi taip, kaip planuota. Tai neišvengiama – visada liks erdvės įgūdžiams šlifuoti, mokytis, daugiau laiko skirti artimiesiems ar dirbti produktyviau. Vis dėlto kartais mums sunku priimti savo žmogišką prigimtį ir laiko ribotumą, todėl  negebame atsipalaiduoti, skęstame kaltėje ir lyginamės su kitais. Pažadame nuo rytojaus sau neleisti neefektyviai eikvoti laiko, nenuvargti ir neklysti. Tikslas pateisinamas, bet ar tikrai griežtumas sau ir perfekcionizmo siekis skatina našumą ir pilnatvę?

Įprotis jaustis nepilnaverčiam

Iš kur kyla nepasotinamas noras būti geresniam? Turiu omenyje ne natūralų polinkį augti ir pranokti vakarykštį save, bet liguistą norą turėti ir gebėti daugiau nei dabar. Turbūt nenuostabu, kad visi keliai veda į vaikystę – išmoktus elgesio modelius pasąmoningai perkeliame į suaugusiojo gyvenimą. Negebame priimti savo asmenybės įvairiapusiškumo, jei jo nepriėmė mūsų tėvai ar globėjai. Galbūt šeimoje galiojo nerašytos taisyklės reikšti tik pozityvias emocijas, nuolat triūsti ir siekti tik geriausių rezultatų, todėl slopinome savo asmenybės dalį, kuri kartais pyksta, nori patinginiauti ar pasidžiaugti tuo, ką turi. Jonas anksti suprato, kad jo šeimoje nepageidaujama atsipalaidavimo būsena – mamos preciziškumas ir darbas iki išnaktų formavo įsitikinimą, kad vertingas jautiesi tik tada, kai daug padarai ir nuvargsti, o atostogos – laiko švaistymas. Miglė nuo mažumės atsakingai rūpinosi jaunesniais broliais, todėl nepakentė vėjavaikiškumo, o savo vertę suvokė tik tenkindama kitų poreikius ir išsižadėdama savųjų.

Perfekcionizmo pagrindas – savęs atmetimas ir siekis būti kitokiam nei esu. Tai vidinis įsitikinimas, kad geriau ten, kur manęs dabar nėra – apsigynus dar vieną diplomą, įsigijus naujesnę mašiną ar išmokus dar vieną užsienio kalbą. Tikslas, rodos, geras – pagerinti esamo gyvenimo kokybę, tačiau už to slypi menkavertiškumo jausmas ir dėmesio alkis. Siekdami augti mes prisiimame atsakomybę, mėgaujamės procesu, tikime savo jėgomis ir atliepiame į kūno šauksmą pailsėti. Perfekcionizmas mus sukausto ir įsuka į nesibaigiančių tikslų sūkurį, kur vyksta nuolatinė kova už savo vertės įrodymą, nėra vietos atsikvėpti, nes vieną siekiamybę keičia kita.

Siekis išsigryninti

Pokytis prasideda nuo dabartinės situacijos priėmimo. Mes sugėrėme į save tai, ką matėme kaip pavyzdį iš mūsų auklėtojų, ir daugelį metų šį šabloną taikėme automatiškai. Užuot neigę realybę ar bėgę nuo savęs šįkart siekiame analizuoti ir sąmoningai suvokti modelius, kylančius iš praeities. Galima pažvelgti kitaip – kiekvienas iš šeimos perimtas įsitikinimas turi ir gerą intenciją (pvz., siekis įskiepyti darbštumą ar rūpestingumą kitais – užauginti mus praktišku ir atsakingu žmogumi), tačiau pasirinktas būdas neatitinka mūsų prigimties įvairiapusiškumo. Mūsų pasąmonė nemėgsta kraštutinumų, todėl naudinga atrasti sveikesnį būdą vertybėms puoselėti.

Kaip suvokti mus veikiančius elgesio modelius? Kasdien 20-30 min. vakare laisva forma aprašykite savo šiandien dieną. Kaip ji atrodė? Kokia veikla užsiėmėte? Kaip ilsėjotės? Ką jautėte? Pratimą reguliariai atlikite kasdien 2-4 savaites pagal poreikį ar ilgiau. Praėjus savaitei ieškokite pasikartojančių motyvų kasdienybėje, stebėkite savo veiklos ir poilsio balansą, nuotaiką. Paklauskite savęs: „Kas man patinka mano kasdienybėje? Ko norėčiau sumažinti ar atsisakyti? Iš kur kyla šis įprotis? Kokią praeities situaciją man primena?“ Būkite kantrus ir dėmesingas sau – savianalizė imli laikui. Siekite išnarstyti įprotį detaliai ir įsisąmoninti, kas slypi už jo, kur ir kada su juo susidūrėte.

Nemažiau svarbu išsigryninti ir savo dabartinius troškimus ir vertės pojūtį: „Kas man svarbu? Kokie mano poreikiai? Kada jaučiuosi vertingas? Ar gebu priimti save besąlygiškai (su visais trūkumais), ar mano vertė kyla iš išorės šaltinių (aplinkos, artimų žmonių nuomonės, pagalbos kitiems)? Niekada ne per vėlu keisti net įsisenėjusius mąstymo ar elgesio modelius, esminė sąlyga – atvirumas sau ir drąsa priimti tiesą tokią, kokia ji yra.

Naujas įprotis – darau taip gerai, kaip galiu

Norite atsikratyti įsisenėjusio ir nenaudingo įpročio? Vietoj jo sukurkite naują. Tam reikės sąmoningų pastangų ir atkaklumo, nes ilgą laiką gyvavusi ankstesnė mąstymo ir elgsenos sistema skatins mus grįžti į saugų ir pažįstamą taką. Be to, neretai mus supanti aplinka skatins išlaikyti jai naudingą esamą status quo. Grįžkime prie Miglės, kuri rūpinasi visais, išskyrus pačia savimi. Pakeitusi savo vertės sampratą ji ims daugiau laiko skirti savo poreikiams tenkinti ir kartais leis sau nieko neveikti nejausdama kaltės jausmo. Aplinkiniams, kuriais ji buvo įpratusi rūpintis ir atlikti darbus už juos, tai nepatiks, nes skatins juos prisiimti atsakomybę už save ir pradėti veikti. Miglė ne kartą stabtelės ir suabejos, ar elgiasi gerai, nes seno įpročio šaknys – gilios ir įsisenėjusios, bet jei iš esmės norime pokyčių – turime būti pasiruošę pasipriešinimui ir nepatogumui, kuris ilgainiui slops, kol formuosime naują, mums draugiškesnį elgsenos būdą.

Ugdykite naują ir realistišką įprotį: „Darau taip gerai, kaip tik galiu.“ Augti nėra ribų – visada norisi užduotį atlikti kaip įmanoma kokybiškiau, pranešimą prieš auditoriją perskaityti mažiau jaudinantis, testą išlaikyti aukštesniu balu, per dieną atlikti daugiau suplanuotų darbų. Tai yra siekiamybė, tačiau realybėje neretai susiduriame su nenumatytomis kliūtimis ir rizikomis, mums trūksta miego ir poilsio, prisiimame per daug atsakomybių ir pareigų, suklystame. Jei esate sąmoningi ir kryptingi, turbūt sutiksite, kad kasdien stengiatės būti geriausia savo versija ir išspausti maksimumą. To gana. Metas pereiti į kitą svarstyklių pusę ir atsipalaiduoti, leisti sau būti čia ir dabar, užsiimti mėgstama veikla. Visada liks nebaigtų užduočių darbe, kad ir kaip intensyviai plušėsiu. Visada atrodys, kad galėčiau daugiau laiko skirti savo šeimai, tėvams, draugams ar pomėgiams. Čia ir dabar esu pakankamas toks, koks esu, ir darau taip gerai, kaip galiu. Esu vertingas pats savaime, man nereikia užsitarnauti kitų meilės ar dėmesio, atlikti žygdarbių, kad jausčiausi svarbus. Gebu brėžti asmenines ribas ir rūpintis savo gerove. 

Balansas tarp veiklos ir poilsio

Įsivaizduokite, kad grįžote namo po įtemptos darbo dienos. Svajojate  atsipūsti, bet jus pasitinka krūva neplautų indų, dulkių kuokštai ir erzinantis alkis. Kyla susierzinimas: „Kas kitas, jei ne aš sutvarkys? Lėkštės pačios neišsiplaus, maistas nepasigamins, o ryt dar ir naujų pareigų padaugės.“ Ar tikrai neturime galimybės rinktis? O jei dabar valandą leisiu sau nieko neveikti ir užsisakysiu picą, kad nereikėtų gaminti? O gal šiandien atliksiu dalį namų ruošos darbų, kad skirčiau laiko ir sau? O gal šiandien leisiu sau atsikvėpti, o ryt imsiuosi namų ruošos? Išeitis visada yra.

Svarbu nepamiršti palaikyti balanso tarp veiklos ir poilsio: intensyviai padirbėję raskite laiko patinginiauti, patyrę nesėkmę – palepinkite save, kurdami ateities planus – pasidžiaukite dabartimi. Reguliarios atokvėpio pertraukėlės mums leidžia produktyviau ir su didesniu pasitenkinimu atlikti įvairias užduotis. Mes ne tik taupome energiją, bet ir įtvirtiname savo laisvą valią rinktis ir atsisakome aukos vaidmens: „Turiu teisę pailsėti. Galiu prioretizuoti savo dienotvarkę. Galiu priimti netvarką ir su ja pabūti.“ Venkite kraštutinumų – nuolat persidirbti, nepailsėti, nerasti laiko malonioms veikloms ar priešingai – nekelti tikslų, neplėsti akiračio, vengti pokyčių. Visi mes kartais papuolame į vieną ar kitą pusę – tai žmogiška, tik stenkitės per ilgai neužsibūti  ir grąžinti balansą geros savijautos svarstyklėms. Jei turite vaikų, nepamirškite, kad jie automatiškai perima savo tėvų įpročius iš to, ką mato, o ne tai, kas jiems sakoma. Priimkite ir integruokite įvairias savo asmenybes puses – darbštuolį, veltėdį, vaiką, kūrėją, pikčiurną, svajotoją.

Kiekvienas iš mūsų renkasi ir prisiima atsakomybę už savo sprendimą. Atminkite, kad niekas kitas mumis taip gerai nepasirūpins, kaip mes patys savimi. Tik mes žinome, kada reikėtų paspausti svirtelę „stop“ ir pereiti į poilsio režimą, kada verta rinktis ramų vakarą ar užsiimti aktyvia veikla, kada norime pabūti vieni ar apsuptyje žmonių. Net intensyvioje dienotvarkėje galime rasti 10 min. atsigerti kavos ramybėje, trumpai paskaityti mėgstamos knygos skyrių ar pasivaikščioti parke. Jei įvykiai nesiklosto taip, kaip tikėjotės, nenusiminkite – visi su tuo susiduriame. Nepaisant jokių išorinių aplinkybių esu vertingas, pakankamas ir darau  taip gerai, kaip galiu… ir visada palieku erdvę augti ir mokytis.

One thought on “Esu pakankamas toks, koks esu

  1. “…pripažink savo klaidas, bet keiskis. Padaryk su savo širdimi, jėgomis ir gyvenimu ką gali geriausio – tobulas žmogus ne tas, kuris neklysta, o tas, kuris myli..
    …priimk ir pamilk savo prigimtį, savo silpnumą, savo temperamentą ir viską, ko negali pakeisti – taip sutaupysi vidinės energijos ir nuveiksi ką nors gražaus. Per daug energijos iššvaistome priešindamiesi…
    …nebandyk keisti žmonių- tu paprasčiausiai neturi tam teisės. Jeigu ir galima ką pakeisti – tai tik save…” (B.L)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *