Išgirsk save

Anksčiau, kai pajusdavau išbarsčiusi save, tuščia ir pavargusi, trokšdavau atsidurti negyvenamoje saloje ar bent dienai išnykti iš šios planetos, kad atgaučiau jėgas. Dabar – tetrokštu atsitraukti nuo išorinio pasaulio bruzdesio ir triukšmo tam, kad galėčiau grįžti į save, susitelkti, išgirsti savo vidinį balsą ir susirinkti save iš naujo. Bendraudami su mums artimais žmonėmis ne tik patenkiname savo socialinius poreikius, jaučiamės išgirsti, suprasti ir mylimi, dalindamiesi patiriame laimę ir pilnatvę, tačiau per daug nuo savęs nutolę nejučia galime pradėti gyventi kito gyvenimą arba ręsti savąjį remiantis kitų žmonių nuomone ir lūkesčiais. Kaip užmegzti vidinį dialogą su savimi, kad rinktumėmės sąmoningą ir autentišką gyvenimą?

Vienatvės neišvengiamumas

Vokiečių psichologas E. Fromas „Meilės mene“ kalbėjo apie brolišką meilę – lygiavertę meilę, kuri jungia visus žmones nepriklausomai nuo jų socialinio statuso, talentų ar išsilavinimo. Tačiau šalia šios bendrystės kiekvienas individualus žmogus yra unikalus, skirtingas, turintis tik jam būdingus asmenybės bruožus ir mąstymo būdą. Panašūs žmonės gali turėti artimą vertybių sistemą, pomėgius ar reakcijų į aplinką modelius, tačiau kalbėti apie visišką tapatumą neįmanoma, nes visada kitą žmogų matysime subjektyviai pro savo unikalią mąstymo ir vertinimo prizmę, kuri skirsis nuo kito žmogaus, todėl susiduriame su iš esmės neišsprendžiamu reiškiniu – egzistencine vienatve. Šis suvokimas kelia nerimą ir gąsdina, nes, kaip teigė E. Fromas, per meilę su kitu žmogumi žmogus siekia išsivaduoti nuo jį slegiančio vienatvės kalėjimo. Suvokdami, kad tam tikra atskirtis ir izoliacija nuo kitų žmonių lydės mus visą gyvenimą, kad kartais pasijusime visiškai nesuprasti ir vieniši net artimiausių žmonių rate, kartais nebėgsime ieškoti draugo peties, o patys save guosime ir palaikysime sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis, galime pakeisti savo požiūrį į dažnai nuvertinamą ir vengiamą buvimą su savimi.

Dažniausiai į vienatvę savo noru traukiasi išminčiai, mistikai, vienuoliai, dvasininkai, kurie anksti ryte leidžiasi pasitikti saulės, susitikti su savimi ir kontempliuoti. Taip pat vienatvės prieglobstis traukia, ramina ir įkvepia ištisas menininkų kartas. Tačiau visuomenė buvimą su savimi dažnai tapatina su liūdesiu, kančia, izoliacija, kuri veikiau žalinga nei praturtinanti. Tikėtina, kad papasakojusi draugams, kad šį savaitgalį praleidau viena skaitydama knygas, sulaukčiau nuostabos ir susirūpinimo: „tau neliūdna vienai?“, „ar viskas gerai?“, „ar nebuvo nuobodu?“ Vienam eiti į kiną, grožėtis gamtovaizdžiu, sudalyvauti bėgimo varžybose, nuvažiuoti į parką ir skaityti, nueiti į kavinę ir išgerti puodelį kavos – šie pasimatymai su savimi gali skambėti kaip nemenkas iššūkis, jei esame įpratę nuolat kviesti draugus prisijungti, o jiems negalint –  atsisakyti šių veiklų. Išdrįskite pasimatyti su savimi ir pažinti tikrąjį „aš“, kur šviesu, skaidru, tyra ir slypi visi jūsų gyvenimo atsakymai.

1 žingsnis. Atsitraukite nuo kitų žmonių ir išorinio pasaulio triukšmo. Dažniausiai išgirsti save trokštame praradę harmoniją su savimi, pasimetę gyvenime, patyrę krizę, atsidūrę kryžkelėje, kai dvejojame priimdami svarbius gyvenimo sprendimus – rinktis šią ar kitą studijų kryptį, vykti į užsienį ar ne, kurti šeimą su šiuo žmogumi ar ne, skirtis ar nesiskirti, išeiti iš darbo ar likti jame. Kartais jokio akivaizdaus sukrėtimo gali ir nebūti, tačiau kūnas gali priešintis tam tikriems gyvenimo pokyčiams ir sprendimams, todėl galite suvokti, kad, nors turėtumėte džiaugtis permainomis, bet viduje nerimaujate ir patiriate įtampą. Sukluskite ir atkreipkite į tai dėmesį.  Nors šeimos ir draugų palaikymas mums sunkiais gyvenimo momentais yra labai reikalingas, tačiau šiuo atveju artimųjų patarimai ar nuorodos, kaip turėtumėte pasielgti, gali būti  žalingi. Žinote tą jausmą, kai turėtumėte būti laimingas, nes pagaliau pasiekėte svarbų tikslą, šeima didžiuojasi, tačiau jūs jaučiatės tuščias ir išsibarstęs, nes galbūt pasiekėte kitų žmonių tikslą, o ne savo autentišką, kylantį iš pačių sielos gelmių? Kartais artimi žmonės siekia aktyviai dalyvauti mūsų gyvenime pasirinkdami už mus išsilavinimo kryptį, gyvenimo partnerį ar darbą. Mes galime to sąmoningai nesuvokti ir įtikinti save, kad tai yra išties tai, ko patys ir norime, tačiau, jei nejaučiate džiaugsmo gyventi ir jaučiate, kad jums primetamas kitų gyvenimo scenarijus verta suklusti ir atsitraukti.

Išjunkite telefoną, muziką, televizorių ir kitus dėmesį blaškančius veiksnius. Galite likti tyloje namuose arba išeiti pasivaikščioti į gamtą. Nesitikėkite staigių ir neskausmingų rezultatų, nes gilinimasis į save reikalauja kantrybės, pastangų ir laiko. Leiskite sau jaustis nejaukiai, keistai, nepatogiai, nes taip jūs keičiate įprastą reagavimo būdą (užuot ieškojęs kitų žmonių patarimų, palaikymo ar paguodos) prisiimate atsakomybę už savo gyvenimą ir siekiate pažinti save. Pradžioje gali būti sunku tiesiog išbūti tyloje ir vienumoje neblaškant savo dėmesio skaitymu, valgymu, rūkymu, muzikos klausymu ar susirašinėjimu Pradėkite savo kelionę nuo mažų žingsnių – pradžioje mokykitės būti tiesiog tyloje 10 min., vėliau 20 ar 30 min., dar vėliau – 45 min. Kasdien skirkite buvimui su savimi bent 30 min., esant galimybei – ir valandai ar dviem. Džiaukitės mažais laimėjimais ir nesustokite. Pripažinkite ir priimkite visas kylančias emocines būsenas – baimę, nerimą, liūdesį, norą pabėgti, nuobodulį, skausmą. Tai visiškai normalu, nes jūs keičiate įprastą elgsenos modelį, paliekate komforto zoną, todėl jaučiatės nejaukiai ir net bijote akistatos su savimi. Svarbiausia nesustokite ir ugdykite kantrybę būnant su savimi. Jei esate gamtoje, atkreipkite dėmesį į saulėlydį, lietų, vėjo glostymą, žydinčias gėles, besiskleidžiančius pumpurus ar krintančius lapus, sniegą. Gamta padeda nurimti ir nukreipti dėmesį nuo kasdienybės, padeda sukoncentruoti dėmesį ir susitelkti į save.

2 žingsnis. Leiskite sau pasijusti silpnam, pažeidžiamam, vienišam. Visuomenė neretai sieja vienatvę ir kančią, nes į save atsigręžiame ne norėdami prasiblaškyti ar ieškodami pramogų, bet, priešingai, susitikti su pačiomis skausmingiausiomis savo patirtimis ir jas priimti. Ši kelionė sunki, nemaloni ir reikalaujanti daug drąsos, tačiau sutikę į ją leistis jūs ne tik paaugate kaip asmenybė, įgyjate brandos, atrandate save ir tikruosius savo polinkius, bet ir nutiesiate kelią į kokybišką ir harmoningą tolimesnį savo gyvenimą. Jei sugenda mašina, ją vežame pas mechaniką taisyti, jei dabar nesijaučiate laimingas, metas „remontuoti savo gyvenimą“. Pasiruoškite akistatai su dvasiniu skausmu, kuris aplankys suvokus, kad norint išspręsti sudėtingą gyvenimo dilemą (keisti darbą ar ne, skirtis ar nesiskirti) neišvengiamai turėsite kai ko atsisakyti ir netekti. Be to, pradėjęs savarankiškai veikti gyvenime galite susidurti su aplinkinių priešiškumu ir kritika, nes jie daugiau nebevairuos jūsų gyvenimo, todėl spręsite pats. Žmogaus prigimtis siekia malonumo ir vengia skausmo, todėl besigilinant į save gali ne kartą kilti staigus noras viską mesti ir bėgti arba laukti, kad situacija galėtų kažkaip neskausmingai ir lengvai išsispręsti, kad ateis žmogus, kuris jums padės išnarplioti šią sudėtingą gyvenimo situaciją. Nepasiduokite iliuzijoms ir neapgaudinėkite savęs – tik jūs pats esate vienintelis savo gyvenimo šeimininkas.

Leiskite sau pasijusti visiškai bejėgiam, trapiam, liūdnam, išsigandusiam, prislėgtam, sužeistam. Leiskite sau kentėti ir narsiai išbūkite šiame kentėjime tiek, kiek reikia. Jei sprendimus už jus gyvenime priėmė kiti žmonės, itin skausminga suvokti, kad nuo šiol pats  juos priimsite, ir jie nebus lengvi ir malonūs. Didelė vienišumo banga gali užlieti, kai suvoksite, kad esate visiškai vienas ir turite spręsti pats, kai, nors ir norėdami gero, artimi žmonės jums patarinėdami, o jūs, priėmęs jų pasiūlymus, pakreipėte savo gyvenimą netinkama vaga. Kentėsite ir suvokęs, kad tiek daug metų engėte save, išsižadėjote savęs, nutolote nuo savasties, negirdėjote savęs, todėl gyvenime priėmėte klaidingus sprendimus. Priimkite savo gyvenimą tokį, koks jis yra dabar, išjauskite visas negandas ir nesėkmes, tačiau nesmerkite savęs ir kitų žmonių, verčiau priimkite tai kaip neišvengiamą realybę, kad anksčiau negalėjote kitaip elgtis, nes buvote praradęs savastį, o dabar, nudžiūvus ašaroms, galite džiaugtis, kad vėl grįžtate pas tikrąjį „aš“. Tai didelė dovana.

3 žingsnis. Ugdykite dvasingumą. Išgyvenant  krizę mums svarbu turėti į ką atsiremti, tikėti, kad yra kažkas didingesnio ir galingesnio nei mes patys, pasitikėti pasaulio tvarka. Stiprybės galite ieškoti religijoje, jei esate tikintis, jei ne – atsigręžkite į gamtos didybę ir grožį, pajuskite vienį su gamta ir leiskite sau pasijusti mažam pasaulyje, kad esate didelės dėlionės dalis. Tikėjimas, kad pasaulyje yra stipresnė jėga už mus pačius, kad niekas šioje Žemėje nevyksta atsitiktinai ir kad gyvenimo išbandymai slepia naudingas pamokas, mus ramina, suteikia stabilumo ir kantrybės ištverti skausmą ir negandas. Kasdienė malda, pasivaikščiojimas gamtoje ar meditacija mus gali išlaisvinti nuo egocentrizmo nukreipiant žvilgsnį į platesnes erdves ir savo asmeninį likimą suvokiant pasaulio kontekste: daug tokių žmonių kaip aš kenčia, klysta ir patiria nusivylimus. Patyrę sukrėtimus žmonės geba atsitiesti ir gyventi toliau, svarbu neprarasti tikėjimo ir mokėti išlaukti. Visatoje nėra chaoso, viskas, kas su manimi vyksta, yra prasminga. Ugdydami dvasingumą ne tik turite stiprią ir stabilią atramą, patiriate bendrystę su pasauliu, įgyjate tikėjimą, bet ir susiliedami su Visata tampate ne toks vienišas ir atskirtas. Skausmas mažėja, kai suvokiate, kad jūsų likimas panašus į daugelio žmonių, ir kad visa, kas vyksta, turi vykti, nes tai jus sustiprins, įgysite brandos ir gyvenimo išminties. Tikėdami puoselėjate vidinį žinojimą, kad vieną dieną patiriama kančia ar sumaištis baigsis, kad atradęs darną su savimi gyvensite autentišką ir harmoningą gyvenimą.

4 žingsnis. Klauskite savęs ir duokite laiko atsakymams. Galiausiai nutolę nuo išorinio pasaulio sambrūzdžio, išgyvenę vienišumą ir atradę ryšį su pasauliu galime prieiti prie tikrosios savasties – tikrųjų savo norų, troškimų, polinkių, vertybių. Atsiriboję nuo kitų žmonių patarimų ir lūkesčių, skausmingai suvokę, kad tiek laiko gyvenome praradę savastį, išdrįsę atsigręžti į save prisiimame atsakomybę už tolimesnį savo gyvenimą ir jo kokybę. Paklauskite savęs: „Kas man svarbu šiame gyvenime? Kaip tai galėčiau pasiekti? Ką noriu palikti po savęs kitoms kartoms? Kas man teikia džiaugsmo ir prasmę? Kada mano širdis dainuoja? Ko turėčiau atsisakyti?“ Tai sunkūs ir laiko reikalaujantys atsakymai, todėl apsiginkluokite kantrybe ir nespauskite savęs, jei greitai nerandate atsakymų. Noras atrasti ryšį su savimi ir išgirsti save gali kilti įvairiuose amžiaus tarpsniuose: baigus mokyklą ar nugyvenus 50 metų, todėl kiekvienu atveju reikės apsvarstyti mūsų patirtį ir gyvenimo aplinkybes.

Turbūt daugelis sutiks, kad keisti savo gyvenimo kryptį iš esmės daug lengviau, kai neturi šeimos ar finansinių įsipareigojimų, tačiau net ir tokiu atveju visada yra išeitis, nes jūs pats atsakote už savo gyvenimo kokybę. Galbūt užteks žengti keletą mažų žingsnelių, kurie pakeistų jūsų mąstymą ar tam tikrus įpročius, todėl pokyčiai nebus itin radikalūs, bet veiksmingi. Pavyzdžiui, jei jaučiate, kad gyventi nuobodu ir jus tai slegia, galbūt vertėtų išsikelti sau iššūkį, pavyzdžiui, pradėti bėgioti rytais ir sudalyvauti bėgimo varžybose, pradėti skaityti, užsiimti mėgstamu hobiu – rankdarbiais, tapyba, kulinarija. Jei darbe jus vargina rutina, galite per pietų pertrauką išeiti pasivaikščioti, aplankyti naują parką ar parduotuvę, paskaityti knygą, kasdien sąmoningai ieškoti skirtumų, kuo vakarykštė diena skyrėsi nuo dabartinės, galite tai užrašyti. Žinoma, kartais vidinis balsas gali jums kuždėti, kad to nepakaks ir metas didelėms permainoms – išsiskirti su sutuoktiniu, mesti darbą ir traukti į kitą šalį, pradėti savo verslą ar kardinaliai keisti gyvenimo būdą. Svarbiausia, kad tai būtų jūsų asmeniniai ir iš vidaus kylantys atsakymai į sau užduotus klausimus. Priėmę sunkų, bet teisingą sprendimą pajausite lengvumą kūne ir ramybę, priešingai, nei kylantį nerimą ir vidinį pasipriešinimą, kai elgiamės ne taip, kaip patys norėtume. Didelėms gyvenimo permainoms priimti jau turėsite pakankamai drąsos ir stiprybės, kurią įgijote skausmingai ieškodamas kelio į savastį, ištverdamas vienišumą ir skausmą. Nepamirškite, kad priimti galutinį sprendimą – rezultatas, tačiau procesas, kurio metu jūs ieškote atsakymų į klausimus, yra nelengvas ir užtrunkantis: galite išanalizuoti sprendimo galimybes surašydamas privalumus ir trūkumus popieriaus lape, įsiklausydamas į savo vidinį balsą ir kūno kalbą, atsiverdamas nežinai ir palikdamas atsakymą kyboti ore tam tikrą laiką, jei nežinote, kaip pasielgti. Kartais intuityvus atsakymas pasirodo būtent tada, kai mažiausiai to tikimės, kai nustojame save spausti ir reikalauti atsakymo, bet, jei savęs nuoširdžiai klausiame, atsakymas anksčiau ar vėliau išnyra.

5 žingsnis. Nuolat puoselėkite ryšį su savimi. Svarbu girdėti save ir vadovautis vidiniu balsu ne tik atsidūrus aklavietėje ar patiriant krizę, bet ir tada, kai mums gerai sekasi ir jaučiamės laimingi. Dėkokite kasdien sau ir pasauliui už suteiktas dovanas, galimybes, talentus – galite parašyti padėkos laišką. Gyvendami aktyvų, veiklų, pareigų ir įsipareigojimų kupiną gyvenimą neperdekite ir jauskite, kada kūnas prašo atsitraukti, pailsėti ir skirti laiko jam. Bent 30 min. ar valandą kasdien skirkite laiko tik sau – savo mintims, ramybei, susikaupimui, meditacijai, skaitymui. Siekite sutarimo ir vienovės su savimi. Atminkite, kad darna su aplinkiniais ir pasauliu prasideda nuo gero santykio su savimi, todėl reikia nuolat prižiūrėti savo daržą, kad jame nesikerotų piktžolės, o joms pradedant dygti suklusti, susidurti su jomis ir jas išrauti. Santykį su pačiu savimi galima prilyginti upeliui, kuris nuolat teka, yra tyras ir skaidrus – šis skaidrumas tik išgrynina ir parodo tai, ką jūs jau žinote, nes visi atsakymai į jums rūpimus klausimus slypi jumyse. Girdėti save – tai sustoti pailsėti, kai kūnas to prašo net, jei planavote kitaip, gebėti pasakyti „ne“ ir jausti asmenines ribas nekaltinant savęs, mėgautis savo paties draugija, elgtis taip, kaip jums atrodo teisinga, vadovautis savo vertybių ir įsitikinimų sistema, rasti laiko sau pačiam kasdien ir mylėti save tokį, koks esu. Tik išmokę džiaugtis ir vertinti savo paties draugiją gebėsime nuoširdžiai, autentiškai ir prasmingai džiaugtis kito buvimu šalia.

Kartą pavargusi nuo aplinkinių triukšmo ir patarimų, pajutusi, kad beveik nebegirdžiu savo balso, pasitraukiau į parko ramybę. Ošiantys medžiai, tyvuliuojantis vanduo, ramybė, susikaupimas ir tyla man padėjo grįžti į save ir atkurti ryšį. Dar ir dabar menu tą saldų ir vienijantį bendrystės su man visiškai nepažįstamais žmonėmis jausmą – ėjau per parką viduje jausdama palaimą ir ramybę, matydama žaidžiančius ir krykštaujančius vaikus, įsimylėjėlius, susikabinusius už rankų, draugus, gurkšnojančius kavą ir besidalinančius idėjomis, ir visiškai nesijaučiau vieniša, nes buvau harmonijoje su savimi, mačiau pasaulio tvarką ir darną – viskas buvo taip, kaip ir turėjo būti. Jausdama stiprų ryšį su savimi, jutau jį ir su kitais žmonėmis per mūsų žmogišką prigimtį ir bendrystę  –  tai buvo harmonija.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *