Kas mums trukdo būti savimi?

Ričardas Gavelis „Jauno žmogaus memuaruose“ rašo: „Mus mokė būti tuo ir anuo, lipdyti save pagal kokį nusususį ar nežemiškai idealų modelį, kurį sugalvojome ne mes patys. Mokė keisti, lamdyti save, mokė prisitaikyti. Tačiau niekad nemokė būti savimi.“ Dar vaikystėje esame lyginami su kitais: „Eglė taip gražiai šoka, o tu nemėgsti“, „Juliui puikiai sekasi matematika, tau reikia korepetitoriaus“, „Tomas lengvai susipažįsta su naujais žmonėmis, o tu kažko bijai“, „nebūk toks jautrus, lėtas ar išsiblaškęs…“. Vieną dieną suprantame, kad aršus vidinio kritiko balsas mus tuoj pribaigs, nes nemokame atsipalaiduoti, džiaugtis, vis norime bėgti ir būti kažkuo, tik ne savimi. Kaip susigrąžinti ir prisijaukinti tikrąjį „aš“?

Polinkis lygintis su kitais

Tėvai vaikystėje mums atstoja visą pasaulį ir atspindi mus pačius – matome ir jaučiame save per jų elgesio su mumis, vertinimo, mąstymo, būsenų prizmę.  Užaugusi Lina atvirauja: „Tėvas visada norėjo berniuko, todėl nusivylė, kai gimiau aš. Visada buvau įtraukiama į aktyvias, veržlias, konkurencingas veiklas. Manimi žavėjosi, kai rodžiau stiprybę, ištvermę, jėgą, netoleravo mano ašarų.“ Kartais tėvai svajoja realizuoti save per savo vaikus – tikisi, kad jie įgyvendins jų pačių neišpildytas svajones, todėl spaudžia siekti futbolininko, gydytojo ar teisininko karjeros. Dažnai įtikime tuo, aktyviai ir atkakliai to siekiame, tačiau pasiekę nejučia pasijuntame tušti, iššvaistę savo laiką ir nelaimingi. Rodos, turėtume džiaugtis, bandome save įtikinėti: „Daug pasiekiau, puiki karjera, geresnė nei kitų žmonių, bet kodėl mano pasiekimai manęs netenkina?“  Būna, kad šeimoje jautiesi tarsi balta varna – kitoks nei likę šeimos nariai. Tiesiogiai ar netiesiogiai jauti spaudimą būti kaip jie – gal drąsesnis ir veržlesnis, ne taip asmeniškai viską priimti, greičiau susitvarkyti su kasdienėmis užduotimis, būti linksmesnis ar žvalesnis, atviresnis ir malonesnis nepažįstamiems ir t. t. Kartais tėvai mus lygina su broliais ar seserimis, skatindami būti panašesniems į juos.

Nieko keisto, kad šį tėvų balsą perimame ir tai tampa mūsų vidiniu kritiku, kuris nepaliaujamai lygina mus su kitais ir teisia: „Visi tiek daug keliauja, gyvena įdomų gyvenimą, o mano – nuobodus“, „Diana visada energinga ir geros nuotaikos, o aš liūdžiu“, „Žmonės įgyvendina savo svajones, o kai aš bandau – man nepasiseka“, „Simas iš pirmo karto išlaikė testą, o man jau antrą kartą nepavyko.“ Lygindamiesi su kitais visada esame pasmerkti nesėkmei, nes visada atsiras žavesnių, protingesnių, linksmesnių, drąsesnių už mus. Kartu esame linkę juos idealizuoti ir matyti iškreiptą vaizdą galvodami, kad kitiems viskas iškart pasiseka, jie neklysta, nesijaučia vieniši ar nesuprasti, nepatiria nesėkmių ar pralaimėjimų. Tai nerealu. Vienintelis žmogus, su kuriuo verta lygintis – tai su vakarykščiu savimi. Paimkite popieriaus lapą ir surašykite savo unikalius, tik jums duotus charakterio bruožus ir gabumus. Visi mes apdovanoti. Jei užrašėte, kad esate nedrąsus, nesilyginkite su laisvai prieš auditoriją besijaučiančiu kolega. Geriau padėkokite sau už tai, kad vakar išdrįsote paklausti nepažįstamo žmogaus kelio ar atlikote nemalonų skambutį. Kelkite sau mažus iššūkius, kuriuos įveikęs ugdote drąsą ir pasitikėjimą savimi.  Jei apibūdinote save, kad esate tingus, nesilyginkite su itin aktyviu ir iniciatyviu draugu. Verčiau būkite dėkingas sau, kad pagaliau nuėjote į ispanų k. kursus ar prisiruošėte pabėgioti. Kelkite sau asmeninius tikslus, padėsiančius jums tobulėti, palikti komforto zoną, mokytis ir eiti pirmyn.

Kliūtis Nr. 1 : baimė būti atstumtam

Mums dažnai atrodo, kad jei išdrįsime būti savimi ir atskleisti visas savo asmenybės dalis, nuo mūsų nusigręš, mus apleis, paliks. Malonu ir lengva būti mūsų draugijoje, kai esame linksmi, puikiai nusiteikę, pozityvūs, bet kas nutiks, jei parodysiu pyktį dėl mano asmenines ribas pažeidusios situacijos ar leisiu sau liūdėti, kai to norisi? O jei priimdamas sprendimą suklysiu, pasakysiu „ne“ ar pasielgsiu neprotingai? O gal tiesiog žaismingai nuotaikai apėmus pradėsiu šokti lietuje ar lenktyniauti, kas pirmas nubėgs namo? Jei taip norisi ir tai nekenkia aplinkiniams ir nepažeidžia jų teisių, kodėl gi ne? Visai nesvarbu, kaip atrodysiu ar ką apie mane pagalvos kiti žmonės – jie per daug užsiėmę galvodami, ką apie juos pagalvos kiti. Tai mano gyvenimas, esu laisvas rinktis ir visiškai už jį atsakau. Nuostabu matyti smalsų ir gyvybingą žvilgsnį, kuris aktyviai tyrinėja aplinką ir džiaugiasi kasdieniais paprastais dalykais.

O jei vis dėlto liksiu nesuprastas, sukritikuotas, nuvertintas? Tai nemalonu, žeidžia, mus varžo ir atskleidžia gilesnį klodą – manęs nepriima tokio, koks esu, ir bando mane keisti. Niekas negali atimti mūsų laisvės būti savimi, tai mūsų prigimtinė teisė. Jei žmogus neleidžia man būti savimi, ar apskritai įmanoma draugystė ir pažinimas? Sveikas santykis su savimi prasideda tada, kai gebame priimti tiek malonias, tiek nemalonias savo asmenybės puses ir jas integruoti. Kita pakopa – priimti kitą žmogų su jo unikalumu, ypatumais, būdo bruožais. Žinoma, lengviau pasakyti nei padaryti, tai viso gyvenimo darbas. Jei manęs nepriima už tai, koks aš esu ir skatina būti kitokį, dirbti kitą darbą, baigti kitas studijas, vairuoti kitą automobilį ar rengtis kitais rūbais, jaučiuosi atmestas, brokuotas ir laužomas. Keistis galiu tik pats to panorėjęs. Galite savęs paklausti – kaip galite būti mylimas, pažintas ir gerbiamas iš esmės, kai jūsų tikrasis „aš“ slopinamas ir engiamas? Nebijokite būti savimi – pritrauksite tuos, kurie jus jaus, pažins ir priims tokį, koks esate. Nuostabus ryšys atsiveria, kai esi savimi ir leidi kitam tokiam būti.

Kliūtis Nr. 2 : baimė pasirodyti netobulam

Žiniasklaidoje ir socialiniuose tinkluose populiaru dalintis sėkmės istorijomis, pasiekimais, atostogų nuotraukomis, laimingo ir saldaus gyvenimo receptais. Kartais tai kuria iliuziją, kad kiti žmonės nepatiria nesėkmių ar skausmo, nebūna prislėgti ar blogos nuotaikos, nesijaučia vieniši ar pasimetę – tai, kas daugiau ar mažiau atspindi tikrovę ir palaiko gyvenimo balansą. Vyraujant tokioms tendencijoms gali būti sunku pripažinti savo žmogiškumą, silpnumą ar pažeidžiamumą, nes kuriama sėkmingo, nenugalimo ir tik pozityvaus žmogaus kaukė. Ilgainiui ne tokios malonios emocijos gali būti neigiamos, slopinamos ar apsimetama, kad jų nėra, nors jos kaupiasi ir tik laukia progos išsiveržti. Vengiame parodyti savo netobulumą, kol esame įtikėję kitų žmonių tobulumu. Tai ydinga, iškreipta ir neegzistuoja. Perfekcionizmas – patraukli utopija, atskirianti žmones vienus nuo kitų ir nuo savęs pačių. Tai kova su vėjo malūnais, vaikymasis to, kas niekada nebus pasiekta, sekinanti ir betikslė kova.

Visai priešingą efektą suteikia įvairiapusis savęs priėmimas – priimu save klystantį, nemokantį, susipainiojusį, pasimetusį, nežinantį, liūdną ar kenčiantį, bet žinau, kad gebu mokytis iš savo klaidų ir nesėkmių, todėl einu pirmyn ir tobulėju. Kai kitam žmogui gebi atsiverti ir pripažinti, kad ir tu klysti, užsimezga atvirumu, autentiškumu ir nuoširdumu grįstas kontaktas. Kas jaustųsi priimtas ir suprastas atsidūręs visažinio teisuolio draugijoje? Tai keltų sąmyšį, atskirtumo ir vienišumo jausmą, didintų atstumą. O kai išdrįsti būti savimi ir atskleisti žmogišką netobulumą kitam, esi empatiškai priimamas, pasidalijama panašia gyvenimo patirtimi ir nevengiama iš jos pasijuokti, susikuria artumo ir intymumo jausmas, kad visi esam žmonės ir mus jungia panaši bendrystė. Nebijokite nusimesti nerealios kieto ir nesužeidžiamo žmogaus kaukės, verčiau kurkite šiltą ir artimą ryšį su tikrais, paprastais ir nuoširdžiais žmonėmis, o tiems, kas nepriims jūsų netobulumo, leiskite išeiti.

Kliūtis Nr. 3 : atvirumo ir intymumo baimė

Kartais mes nenorime išsiskirti iš minios ir elgiamės ar mąstome panašiai kaip kiti, nes taip išvengiame tikrojo artumo. Dažnai pietaujame, apsipirkinėjame, leidžiame laisvalaikį kartu, tačiau liekame nepažinti. Daugelis žmonių vaikystėje nėra patyrę tikros globos, šilumos ir dėmesio savo vidiniam pasauliui, kai esi išklausomas, tavimi nuoširdžiai domimasi, tu ir tavo patiriami jausmai svarbūs, todėl mums baisu prisileisti kitą žmogų arti savęs, leisti jam pamatyti mus be kaukių, atverti savo skaudulius ir žaizdas, slapčiausius norus, svajones. Kartais galvojame, kad kitam žmogui bus neįdomu, jis ir taip turi savo rūpesčių, galiu likti nesuprastas, todėl apsiribojama paviršutinišku, bet patogiu ir įprastu bendravimu.

O ar nesinorėtų, kad mūsų asmenybės branduolys būtų pamažu tiriamas ir sluoksnis po sluoksnio atveriamas? Baisu prabilti apie savo skaudžiausias patirtis, kai reikia tarsi apsinuoginti prieš kitą, bet kartu atskleisdami, kokie buvom, kuo gyvenom, ką patyrėm, galim ne tik geriau pažinti patys save, bet atvirumas gimdo atvirumą, todėl taip priartėjam ir prie kito žmogaus tikrojo „aš“. Žinoma, reikia daug drąsos pačiam pažinti (ar tai, ką išgirsiu apie kitą, manęs neišgąsdins ir nesukrės?) ir leistis būti pažintam (ar atsiverdamas neatstumsiu ir neliksiu nesuprastas?), todėl reikėtų atsirinkti tikrai patikimą, nuoširdų ir rūpestingą žmogų. Palaikant artimus asmeninius santykius norisi būti pažintiems ir priimtiems iš savo esmės su visu bagažu, kurį iki šiol spėjome sukrauti, todėl belieka būti savimi ir leisti kitam pamatyti mūsų unikalumą, grožį ir asmenybės neaprėpiamumą.

Laisvė būti savimi

Būti savimi – tai žinoti, kas esu, turėti savo vertybes, įsitikinimus, pomėgius, asmenines ribas, ką priimu ir ko netoleruoju, žinoti, ko trokštu gyvenime. Dar didesnę laimę ir harmoniją kuria savo pašaukimo atradimas ir realizavimas – kai ne tik gali būti toks, koks esi, bet ir randi tas sritis, kuriose būdamas savimi esi stipriausias ir nepakeičiamas, todėl gali dalintis tuo su kitais ir kurti bendrystę. Pavyzdžiui, Sandra iš prigimties yra jautri ir kantri, todėl puikiai save realizuoja teikdama pagalbą žmonėms, Andrius mėgsta priimti sprendimus ir konkretumą, todėl jam prie širdies vadovaujamas darbas, o Kristina mėgsta saviraišką, neapibrėžtumą ir jai svetimas monotoniškas darbas, todėl save mato kūrybinėje srityje. O kas būtų, jei pasiūlytume šiems žmonėms susikeisti vietomis? Neišvengiamai visi jie patirtų konfrontaciją ir sumaištį, nes turėtų eiti prieš savo prigimtį.

Nors atrodo, kad būti savimi turėtų būti pati paprasčiausia ir lengviausia užduotis, tačiau stipriai nuo savęs nutolus reikės įdėti pastangų ir skirti laiko savianalizei, kad vėl grįžtume ten, kur mums ramu ir gera. Svarbu siekti papildyti savo vidinius išteklius ir pripildyti save iš vidaus meile sau, rūpesčiu ir globa. Taip pat atsisakyti tų dalykų, kurie yra ne mūsų – galbūt primesti aplinkos, mados ar visuomenės, yra paviršutiniški ar žalingi mums. Dėmesio centre esate tik jūs. Kas jums patinka? Kokį pėdsaką norėtume palikti šiame gyvenime? Kokius pomėgius atnaujintumėte? Kam pasiryžtumėte, jei žinotumėte, kad jums pasiseks? Nepamirškite, kad esate nuostabus ir pakankamas toks, koks esate su savo charakterio bruožais, nesistenkite įrodinėti savo vertės kitiems – tie, kam reikia, supras iš pusės žodžio. Leiskite sau liūdėti, pykti, nežinoti, būti pažeidžiamam, žaismingam, atviram, daryti klaidas ir mokytis iš jų – esate žmogus. Keisti galime tik patys save, todėl jei jaučiate, kad jūsų savastis nėra priimama ir vertinama, verčiau ieškokite tų, kuriems galėsite atskleisti tikrąjį „aš“.

Niekada nevėlu būti savimi – nesvarbu, kaip ilgai ir kaip toli nuo savęs nuklydote, visi keliai veda namo. Priimkite save ir savo gyvenimą tokį, kokie jie yra – tai atskaitos taškas, kuriame dabar esate, o tada savo tempu pradėkite kelionę ten, kur klesti polėkis, džiugesys ir lengvumas. Paprasta ir gera būti tuo, kas esi iš tiesų, nes skleidi pozityvią energiją, kuri traukia tokius pat savo draugija besidžiaugiančius ir patenkintus bendrakeleivius. Priimdamas save esu laimingas, tada galiu priimti ir kitą žmogų jo nekeisdamas ir nevertindamas, o kartu būdami savimi mes dvigubiname džiaugsmą ir laimę, kurią patirtume būdami atskirai.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *