Liūdesys netekties atveju – priimti ir paleisti

Nors pripažįstame, kad žmogaus egzistencija negalima be džiaugsmo ir skausmo, sėkmės ir nuopuolių, radimo ir netekties kaitų, tačiau pripažinti ir priimti nerimą, liūdesį, kančią ar neviltį mūsų visuomenėje išties sunku. Matant nusiminusį sutuoktinį, draugą ar vaiką dažnai siekiame jį iškart pralinksminti, vyti šalin patiriamas neigiamas emocijas, guosti: „neliūdėk, nupirksim tau kitą šunį“, „nesureikšmink, ji buvo neverta tavęs“, „perdedi“ ar „neliūdėk, nes Jonui baigėsi blogiau nei tau“. Deja, visi šie, rodos, gero linkintys žodžiai slepia karčią tiesą – nejausk to, ką iš tiesų jauti: tarsi bandoma racionaliais pateisinimais ar lyginimais su kitų skausmu paneigti patiriamų jausmų prasmę ir vertę, atmesti juos kaip „blogus“ ir nereikalingus skatinant kenčiantįjį gėdytis ar vengti jų, slopinti juos, užsidaryti savyje. O jei ištikus netekčiai išdrįstume atsimerkti ir pažvelgti į savo sielvartą, nevertinti ir nebėgti nuo jo, o pabūti su juo kartu?

Kam skirtas liūdesys?

Liūdesys, kaip ir bet koks kitas jausmas, skirtas jį išjausti, o ne racionalizuoti ar teisinti, todėl nusipelno mūsų pagarbos ir dėmesio. Neklausiame savęs, ar jausti alkį ar troškulį prasminga ir kam tai, jei visai neseniai užkandžiavome ar gėrėme. Taip ir liūdesys yra natūralus jausmas, kuris tiesiog yra ir kyla iš pačios žmogiškumo esmės, todėl turi būti pagarbiai priimamas ir vertinamas. Vaikų skausmo temą nagrinėjančios knygos „Kai sielvartauja vaikai“ autoriai teigia, kad dažniausiai kenčiame įvykus mums svarbių emocinių santykių pokyčiams ar pabaigai, kai suvokiame, kad nebebus taip, kaip buvo, kai išgyvename kaltę norėdami pakeisti įvykius ar savo elgesį, kai patiriame emocinių santykių neužbaigtumą – kažkas liko nepasakyta, nepadaryta, neįgyvendinta. Liūdesio paskirtis aiški – padėti išgyventi praradimo (mirties, skyrybų, darbo netekimo, atsiskyrimo nuo tėvų) sukeltą skausmą. Taip pat liūdesio neišvengiame mąstydami apie žmogiškos egzistencijos trapumą, laikinumą ar netobulumą, išgyvendami vienišumą ar suvokdami, kad mums gyvenime kažko trūksta. Siekiant atskirti liūdesį nuo depresijos, svarbu suvokti, kad išgyvendami liūdesį nepatiriame savigarbos griuvimo kaip depresijos atveju, ir liūdni žmonės nėra nusiteikę priešiškai pasaulio atžvilgiu: mes vis dar tikime, kad meilė, gėris ar viltis egzistuoja, tačiau šiuo metu jų stinga mūsų gyvenime, todėl liūdime.

Emocijas atpažinti mokomės vaikystėje

Netektys lydi visą žmogaus gyvenimą, o tai, kaip su jomis susidorosime, anot knygos „Kai sielvartauja vaikai“ autorių, lemia iš vaikystės atsineštas sielvarto įveikos mechanizmas. Vaikai auga visiškai priklausydami nuo tėvų, tėvai jiems yra autoritetas ir sektinas pavyzdys, kuris juos supažindina su sudėtingu jausmų ir emocijų pasauliu. Jei vaikas auga saugioje ir mylinčioje šeimoje, kai suplyšus jo mėgstamam žaislui ar praradus mylimą augintinį, jo patiriamas skausmas atspindimas, suprantamas ir priimamas („suprantu, kad tau liūdna, nes tau labai patiko šitas meškinas, ar ne?“, „tu labai mylėjai Rudį ir tau jo trūksta“), jis išmoksta nevengti, neslėpti ir neslopinti skausmingų jausmų, nes tai natūrali netekties išgyvenimo dalis. Toks vaikas ir ateityje patyręs kitų netekčių pripažins ir išgyvens savo jausmus užuot neigęs ar vengęs tiesaus susidūrimo su jais, slopinęs skausmą alkoholiu ar kitomis psichiką veikiančiomis medžiagomis.

Dažniausiai mes nesąmoningai kartojame ir iš tėvų perimame tai, kaip jie patys geba atpažinti ir tvarkytis su juos aplankančiais jausmais ir emocijomis, todėl šis gebėjimas perduodamas iš kartos į kartą. Deja, mūsų visuomenėje dažnai vyrauja neigiamų jausmų vengimo kultas: „tikri vyrai neverkia“, „pamiršk seną, nupirksiu kitą“, „nesijausk blogai, kad baigėsi, džiaukis, kad įvyko“. Daugelis tėvų, susidūrę su savo atžalų skausmu ar liūdesiu, nežino, kaip reaguoti, elgtis, todėl siekia kuo greičiau prablaškyti ar pralinksminti savo vaiką. Aštuonmetį Tomą sukrečia jo mylimo augintinio – šuns Pegės mirtis, su kurio kartu jis užaugo, žaidė, rūpinosi, prižiūrėjo. Vaiką užplūsta stiprus emocinis skausmas ir sielvartas dėl emocinių santykių su šuniu netekties. Jei tėvai nežino, kaip efektyviai įveikti sielvartą ir priimti berniuko jausmus, jie gali bandyti juos neigti ir keisti: „Nėra ko liūdėti, tai tik šuo. Jei neverksi, rytoj nupirksim kitą –  ir vėl turėsi sau draugą.“ Taip padaroma dviguba žala – natūraliai jaučiamą skausmą tėvai (vaiko sektinas pavyzdys) vaiką ragina užgniaužti, nejausti, pamiršti tarsi vaikas neturėtų jaustis taip, kaip jaučiasi, tai nėra priimtina ir normalu. Nors berniukas jaučiasi, kad įvyko pokytis, kažkas ne taip, bet jei jo autoritetas tėvai  taip sako, vadinasi, tai tiesa. Antra, tėvai paneigia tai, dėl ko gedi vaikas – dėl nutrūkusių svarbių emocinių santykių su konkrečiu šunimi. Taip nuvertinama emocinio ryšio svarba, teigiama, kad vienus ryšius galima lengvai keisti kitais, nėra ko liūdėti. Ateityje neišgyventas iš neužbaigtas emocinis ryšys su buvusiu šunimi gali lemti tai, kad vaikas nemokės prisijaukinti kito augintinio arba sieks jį tapatinti su buvusiu šunimi, taip užgoždamas dabartinį su jo ypatingu charakteriu. Jei tėvai vadovaujasi nuostatomis „būk tvirtas“ ir „kentėk vienas“, patyrę netektį jie vengs atvirai reikšti jausmus ir trauksis į vienumą, kartu rodydami vaikams pavyzdį ar tiesiog nusiųsdami į savo kambarį liūdėti, kol jausmai atslūgs. Nors skausmą kiekvienas išgyvename individualiai, tačiau kito žmogaus buvimas šalia gali padėti mums priimti skausmą kaip natūralią patirtį, kurią reikia prisijaukinti ir su ja pabūti. Paliktas kentėti vienas vaikas jausis vienišas ir galvos, kad jam kažkas ne taip, todėl užsisklęs savyje, mėgins slopinti savo jausmus.

Drąsa priimti ir išjausti liūdesį

Ką daryti susidūrus su liūdesiu? Atsakymas, rodos, paprastas – sustoti, įsiklausyti, įsisąmoninti, priimti, išjausti ir pabūti su juo kartu. Kai nutinka kažkas smagaus, mes džiaugiamės, kai liūdno ir skausmingo – liūdime. Mes turime teisę liūdėti ir tai yra visiškai normalu, kadangi tai reiškia svarbaus emocinio santykio pabaigą ar pokytį. Svarbu suvokti tai, kad mes gedime ir ilgimės ne konkretaus žmogaus, augintinio ar daikto, bet turėtų unikalių ir ypatingų santykių, kurie yra nepakeičiami ir nepakartojami. Privalome atlikti liūdėjimo darbą – gedėdami nutrūkusių santykių dar kartą į juos atsigręžti ir prisiminti, kas buvo gera, bloga, ko išmokome, kuo praturtino mūsų gyvenimą ar kas buvo nemalonu ir skausminga. Šią detalią emocinių santykių peržvalgą svarbu atlikti, kad galėtume užbaigti šiuos santykius ir priimti realybę. Atsisveikinę su praeitimi galėsime vėl atsigręžti į save ir atkūrę autonomišką tapatybę sugrįžti į pasaulį.

Liūdėdami mes visiškai atsiduodame jausmams ir juos išgyvename – tai gali būti prieštaringi sielvarto, nevilties, liūdesio, skausmo, pykčio, kaltinimų ir kaltės proveržiai, kurie randa vietą mūsų sieloje ir yra priimami. Tiesa, tam reikia pasiruošti ir suvokti, kad stiprūs chaotiški jausmai keis vieni kitus, todėl net, rodos, po tam tikro laiko nusistovėjus ramybės būsenai į viršų vėl prasiverš jausmų audra – tai visiškai normalu, tereikia išbūti su šiais jausmais kartu. Gali būti labai sunku nustoti bėgti, teisintis, vertinti, slopinti ar neigti, tačiau tik taip įmanoma išsilaisvinti ir išjausti skausmą, nes jausmo nepanaikins logiški ar racionalūs argumentai, jis turi būti išjaučiamas iki sielos gelmių. Reikia daug drąsos pripažinti savo silpnumą ir žmogiškumą – pasakyti sau ir kitiems, kad man skauda, liūdna, esu trapus ir pažeidžiamas.

Kadangi neretai dalindamiesi skausmu, liūdesiu ar neviltimi iškart sulaukiame paguodos ir bandymų pralinksminti, paneigti ar pakeisti išgyvenamus jausmus, esame linkę užsisklęsti savyje ir likti vieni su savo skausmu. Kyla klausimas: ar išties liūdėti reikia vienam? Dažnai mes slopiname liūdesį ir vengiame jo ne tik dėl vaikystėje išmoktų emocijų įveikos  mechanizmų, bet ir dėl to, kad mūsų visuomenėje jo raiška nepageidaujama. Kaip yra pasakiusi Salomėja Nėris: „Džiaukis ir dainuok su visu pasauliu, kentėk ir liūdėk vienas.“ Tiesa, kad kiekvienas žmogus gedėjimą išgyvena vienas asmeniškai, t. y. niekas už jį to negali padaryti, tačiau praradimo sukeltą skausmą galime pasidalinti su šalia esančiu neteisiančiu, nevertinančiu, nelyginančiu, nekritikuojančiu, o empatišku, dėmesingu, šiltu ir priimančiu pašnekovu. Pasidalintas skausmas mažėja, o jausmas, kad esi priimtas su tuo, ką išgyveni, leidžia ir pačiam liūdinčiajam lengviau priimti save, o tai veda link gijimo. Deja, surasti tokį pašnekovą nėra lengva, nes pats išklausantysis turi būti pasirengęs prisiimti svetimo skausmo dalį ir išbūti tame skausme kartu su kenčiančiu žmogumi – jis tampa svetimo skausmo liudytoju. Tam reikia drąsos pabūti silpnam ir pažeidžiamam kartu su kenčiančiuoju  jo skausme ir su jo skausmu, atsisakyti tobulo, neklystančio ar viską žinančiojo pozicijos iliuzijų.

Emocinių santykių peržvalga

Patyrę netektį mes natūraliai linkę atlikti emocinių santykių peržvalgą: mus užplūsta prisiminimai, galvojame ir kalbame apie prarastą žmogų ir mus siejusį ryšį, dalinamės su kitais žmonėmis kartu praleistomis akimirkomis. Tai yra visiškai natūrali ir būtina gedėjimo dalis, todėl ir šiuo atveju svarbiausia priimti ir leisti sau prisiminti, o ne slopinti ar vengti – nebrėžti ribų, kad leisiu sau gedėti, pavyzdžiui, 2 dienas, o joms praėjus turiu tvardytis ir liautis galvoti apie išėjusįjį, nes jo nebėra. Svarbu suvokti, kad staiga įvyksta tik fizinė mirtis, o emocinė ir dvasinė santykių plotmė lieka neužbaigta, todėl mūsų laukia atsakingas ir rimtas darbas – užbaigti emocinį ryšį. Pirmojo etapo užduotis, priartinanti mus prie santykių užbaigties, – atsigręžti į nutrūkusius santykius ir juos atgaivinti. Tai reiškia, kad mes drąsiai ir aktyviai pasineriame į emocinių santykių peržvalgą ir nuodugniai juos peržiūrime. Emocinė santykių peržvalga gali būti atliekama visais atvejais, kai yra kažko netenkama: kraustantis, skiriantis draugų keliams ar su mylimuoju, kai miršta artimas žmogus, mylimas augintinis, kai žlunga iliuzijos, lūkesčiai, ateities planai, svajonės ir t. t. Šiuo atveju atkreipkime dėmesį į santykių peržvalgos schemą artimo žmogaus mirties atveju: prisiminkite pažinties pradžią (kaip ir kada susipažinote? ar ryšys užsimezgė staiga?), artumo laipsnį (kaip dažnai matydavotės ir palaikydavote ryšį? ar šis žmogus dalyvavo jūsų svarbiausiuose gyvenimo įvykiuose? ar santykiai buvo glaudūs?), bendri prisiminimai (pavyzdžiui, lankėte tą pačią mokyklą ar universitetą, išvykos kartu, kurioziškos situacijos, pagalbos suteikimas ir t. t.), nuoskaudos (dėl ko gailiuosi, ką padariau ar pasakiau, ar nepadariau ir nepasakiau, nors turėjau? dėl kokių išėjusio žmogaus veiksmų jaučiausi įžeistas ar įskaudintas?), žinia apie mirtį (ar tai buvo staigi mirtis? kaip sužinojau apie ligą? kaip reagavau? kas pranešė apie mirtį?) Kadangi kiekvienas ryšys yra unikalus ir individualus, atlikdami santykių peržvalgą nebūtinai ieškosite atsakymų į visus aukščiau pateiktus klausimus, tačiau šios gairės gali pastūmėti tinkama linkme – atsiverti tiek teigiamai, tiek neigiamai patirčiai peržvelgiant bendrus prisiminimus ir konkrečiai mus su mirusiuoju siejusį ryšį. Svarbu visiškai įsitraukti į šį procesą neslopinant kylančių jausmų ir minčių – gedėti ir nuodugniai prisiminti prarastą ryšį, kalbėti apie mus palikusį žmogų ir jo ilgėtis, pykti ir dėkoti, sielvartauti ir džiaugtis, kad buvo mūsų gyvenime. Šalia gedinčiojo esančio žmogus laukia atsakinga užduotis – priimti visus sielvartaujančio žmogaus jausmus ir prisiminimus jų nevertinant, nelyginant ir neslopinant, nes kiekviena netektis išgyvenama individualiai ir 100 procentų.

Eglė, netekusi sesers, atlieka santykių peržvalgą: prisimena vaikystės kovas dėl žaislų, kad varžėsi su sese dėl tėvų dėmesio, pavydėjo, kai tėvai vyresnę sesę išleisdavo į vakarėlius. Paauglystėje kildavo konfliktų dėl rūbų ir draugų, vėliau studijavo kartu tame pačiame mieste ir gyveno kartu, tapo artimos, po to jų keliai išsiskyrė, sukūrė šeimas, tačiau kas savaitę susitikdavo ir palaikė artimą ryšį. Atsimena, kaip kartu vyko į mėgstamos grupės koncertą Estijoje, kaip susitikusios atviravo ir dalinosi paslaptimis, palaikė vieną kitą sunkiomis akimirkomis. Taip pat pamena, kad sesuo sykį pamiršo ją pasveikinti su gimtadieniu, dėl ko ji supyko. Be to, Eglė nepalaikė  sesers noro atnaujinti studijas, dėl ko jų ryšys buvo nutrūkęs pusę metų. Galiausiai Eglė atsimena šoką ir sukrečiančią žinią apie sesers žūtį avarijoje, apie kurią jai pranešė tėtis.

Emocinių santykių užbaigtis – paleisti

Atlikę emocinių santykių peržvalgą prieiname prie užbaigčiai įvykti svarbių sudedamųjų dalių – atsiprašymo, atleidimo, šviesių prisiminimų ir atsisveikinimo. Šį etapą atliekant naudinga parašyti atsisveikinimo laišką fiksuojant mintis popieriaus lape ir vėliau garsiai perskaityti šį laišką girdint bent vienam žmogui. Kalbant apie atsiprašymą svarbu galutinai užbaigti ryšį – atsiprašyti už tai, ką padarėme ar pasakėme ar už tai, ko nepadarėme ir nepasakėme mus palikusiam žmogui, bet jaučiame, kad turėjome tai atlikti („atsiprašau, kad nepadėkojau tau už pagalbą darant remontą“, „atsiprašau, kad nesakiau tau, kaip tave vertinu“, „atsiprašau, kad pamiršau tavo diplomų teikimo šventę“). Be atsiprašymo labai svarbu atleisti mus užgavusiam ar įskaudinusiam žmogui – nesvarbu, kokių nuoskaudų jaučiame, tačiau atleisti būtina dėl savo, o ne dėl kito žmogaus gerovės – juk mes, likę gyvųjų pasaulyje, kenčiame ir siekiame išsivaduoti iš skausmo užbaigdami nutrūkusį ryšį („atleidžiu tau, kad mane išdavei“, „atleidžiu tau, kad nepalaikei manęs“, „atleidžiu tau, kad neaplankei manęs ligoninėje“). Rašant atsisveikinimo laišką nereikėtų jo suvokti kaip formalios užduoties su tam tikromis nuorodomis, kaip tai turėtų atrodyti. Iš tiesų tai yra nuoširdus, atviras ir emocijų kupinas laiškas, kuriame ne tik atsiprašome, atleidžiame, bet ir laisvai reiškiame savo emocijas kito žmogaus atžvilgiu: galime vartoti mažybinius kreipinius, laisvai reikšti liūdesį ar skausmą emociniais pasakymais („dukrele, man tavęs labai trūksta“, „senele, norėjau pabūti ilgiau su tavimi“, „mano vyre, tu buvai nuostabus žmogus ir mokytojas“). Skiltį „šviesūs prisiminimai“ galima iliustruoti aiškiau iškeliant klausimus: „Ką šis žmogus manyje atgaivino? Už ką jam esu dėkingas? Ko išmokau būdamas su juo?“ Galbūt ugdžiau kantrybę, kūrybiškumą, išmokau pakantumo, brandos, mylėti, galbūt manyje pažadino besąlygišką švelnumą ir globą, įkvėpė tikėti savo jėgomis ir pasauliu? To mes neturime prarasti net ir išėjus šiam žmogui iš gyvenimo, sąmoningai suvokę, ką mumyse gaivino, galime tai ir toliau puoselėti. Galiausiai – būtina atsisveikinti. Tai turi būti nuoširdu ir tikra, gali būti jautru ir emocionalu: „Ačiū, kad buvai mano gyvenime. Myliu Tave ir ilgiuosi. Man trūksta Tavęs. Sudie.“ Belieka šį užbaigties laišką perskaityti balsu girdint patikimam ir artimam žmogui. Santykių užbaigtis nereiškia, kad pamiršime šį žmogų ar mums nebebus liūdna, tačiau taip mes išsivaduojame iš skausmo, nusprendžiame sąmoningai nebetęsti kančios rato. Turbūt visiems teko sutikti žmonių, kurie apie prieš dešimtmetį mirusį žmogų, kalba kaip apie vakar išėjusį, nuolat kenčia, nes yra užstrigę santykių apžvalgoje, tačiau nepasiekę užbaigties. Išėjusio žmogaus niekada nepamiršime, jis visada liks šviesiuose prisiminimuose ir kartais mus užplūs liūdesys, tada ir vėl galėsime jam padėkoti, pasakyti, kad ilgimės, mylime ir būtinai nepamiršti ištarti „sudie“.

Liūdesys yra jausmas, skirtas išjausti ir paleisti. Į išsilaisvinimą nuo netekties per liūdesį reikėtų žiūrėti kaip į tam tikrą liūdėjimo darbą, kuris yra itin skausmingas ir sunkus, reikalaujantis drąsos ir atsivėrimo susidurti akis į akį su tuo, kas skaudu, trapu ir primena mūsų būties laikinumą. Tačiau siekiant užbaigti emocinį ryšį būtina gedėti ir su tuo atsisveikinti, kad galėtume grįžti į dabartį. Tikroji drąsa visada eina išvien su priėmimu – priimti netektį, skausmą, liūdesį, pažeidžiamumą, gyvenimą ir realybę tokius, kokie jie yra.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *