Laiškų terapija – pirmoji pagalba sau

Laiškų terapija – pirmoji pagalba sau

Nors laiškų rašymas, rodos, eina užmarštin, tačiau laiškų terapija labai naudinga mūsų emocinei ir dvasinei gerovei. Išlieti stiprius jausmus, įtampą ar skaudulius ir nebijoti, kad kažkas be mūsų žinios perskaitys ar sukritikuos, parašyti palaikantį ir įkvepiantį laišką sau, kai mums nesiseka ar liūdna, atverti savo žaizdas ir išreikšti pyktį mus užgavusiam žmogui ar tiesiog padėti sau pažvelgti šviesiau ir prasmingiau į kasdienę būtį parašius dėkingumo laišką. Kokios yra pagrindinės laiškų rūšys ir kokią naudą jos mums teikia?

Laiškas tėvams

Vaikystėje klojami mūsų gyvenimo pamatai, kai esame priklausomi nuo savo tėvų ar globėjų ir nesąmoningai perimame jų elgesio ir mąstymo modelį, įpročius, įsitikinimus. Žinoma, būna ir priešingai – prisiekiame sau, kad niekada nesielgsime taip, kaip mūsų tėvai, todėl imame maištauti ir laužyti tėvų sukurtas taisykles. Deja, ir šis būdas kenkia mums, nes kyla ne iš meilės ar

harmonijos, bet yra persunktas pykčio, nerimo, kovos dvasios ir siekio įrodyti, kad būsiu kitoks. Tobulų šeimų nėra, tačiau jei vaikystė siejasi su meile ir šiluma kai buvote priimamas toks, koks esate, atsižvelgiama į jūsų poreikius, skiriama dėmesio jūsų pasauliui pažinti, galite džiaugtis, kad turėjote gerą vaikystę. Tokiu atveju gal ir laiško rašyti neprireiks, nes galite drąsiai išreikšti padėką savo tėvams, jei jie mirę – galite parašyti šiltą atsisveikinimo laišką.

Tačiau didelė dalis žmonių, paprašyti sugrįžti į vaikystę, jaučia kaltę, gėdą, baimę, siaubą, pasibjaurėjimą, tuštumą, vienišumą, pyktį, skausmą. Rodos, tada, kai smalsiai ir atvirai trokštame tyrinėti ir pažinti pasaulį, dažnai mūsų prigimtis sulaužoma nuo mažų dienų. Disfunkcinių šeimų būna visokių – jose gali vyrauti fizinis ar psichologinis smurtas, alkoholizmas, depresija ir kitos psichinės ligos, įvairios priklausomybės, emocinis šaltumas, griežtas taisyklių laikymasis, manipuliavimas, nesaugumas, meilės ir dėmesio stoka.

Laiško tėvams tikslas – nebesmerkti ir nebekaltinti savęs dėl savo vaikystės ir perkelti atsakomybę ten, kur ji ir turi būti – savo tėvams. Suvokite, kad nepaisant to, kad jūsų tėvai turėjo savo problemų ar priklausomybių, jie buvo suaugę žmonės, kurie galėjo ir turėjo imtis aktyvių veiksmų, kad jas spręstų. Jūs – tebuvote nuo jų valios priklausomas vaikas, besiformuojanti asmenybė. Atminkite, kad laišką rašote sau, todėl drąsiai atsiverkite ir išliekite tai, ką jaučiate, nevenkite emocionalių frazių, stiprių emocijų – gedėkite ir pykite dėl to, kad niekada neturėsite laimingos vaikystės, kad nuo mažų dienų turėjote išsižadėti savo tikrojo „aš“.

Laiškas vidiniam vaikui

Tai jautrus, emocionalus, paguodos ir palaikymo kupinas laiškas sau pačiam. Puikiai tinka gydyti ir nelaimingos vaikystės paliktas žaizdas, kai mumyse esantis mažas nuskriaustas ir išsigandęs vaikas alksta dėmesio, šilumos, meilės, bendrystės. Galbūt jis jaučiasi prastesnis už kitus žmones, nusikaltęs, menkavertis ir stokoja pagarbos bei meilės sau ir savo vidiniam pasauliui? Tik jūs pats turite geriausią prieigą prie šio apleisto, vienišo, kenčiančio ir nuskriausto vaiko ir žinote, ko jam iš tiesų trūksta. Parašyti laišką vidiniam vaikui galite būdamas bet kokio amžiaus. Jei jaučiate, kad nemylite ir nevertinate savęs, manote, kad nenusipelnėte tikros meilės ir džiaugsmo, kad jumyse atsiveria spengianti tuštuma ir vienišumas, kurių nepajėgiate užpildyti pats ar su kitų pagalba, kad jus kankina nesėkmės baimė ar bijote būti netobulas – metas nuraminti mumyse gyvenančią mažą švelnią būtybę.

Laiško vidiniam vaikui tikslas – tapti sau tokiu mylinčiu, palaikančiu ir atjaučiančiu tėvu ar globėju, kokio jums trūko vaikystėje. Praeities nepakeisite – ji buvo tokia, kokia buvo, tačiau dabar, būdamas suaugęs, galite atsigręžti į save švelniu, priimančiu ir mylinčiu žvilgsniu ir po truputį tvarstyti žiojančias žaizdas dėmesiu, švelnumu ir meile sau. Įsivaizduokite mažą guvų neteisingai apšauktą vaiką, kuris drebėdamas glaudžiasi kamputyje jausdamasis kaltas ir bijodamas būti dar kartą užgautas. Ištieskite jam ranką ir pakvieskite vidun, negailėkite meilės ir švelnumo, nuraminkite ir pažadėkite visada būti šalia, visada palaikyti jį ir priimti tokį, koks jis yra – tegul meilės sau ir savigarbos šulinys pildosi.

Meilės ir palaikymo laiškas sau

Nors pripažįstame, kad pilnavertis gyvenimas susideda iš pakilimų ir nuosmukių, džiaugsmo ir skausmo, tačiau patyrus atstūmimą, nesėkmę ar suklydus neretai norisi užsidaryti nuo išorinio pasaulio, nuleisti rankas ir nebebandyti. Tai natūralu ir žmogiška. Šiuo atveju svarbu ne tik išlieti susikaupusius jausmus, bet ir nepažeisti savigarbos. Pykite, šaukite, verkite, sportuokite, išsikalbėkite su artimu žmogumi, išrašykite tai, ką jaučiate, maksimaliai išjauskite nusivylimą, liūdesį, nerimą, baimę, kaltę, savigraužą, kartėlį. Tačiau nepamirškite, kad visi mes žmonės ir klysti žmogiška – nė vienas to neišvengiame. Priimkite tai, ką patiriate, neslopinkite ir neneikite savo išgyvenimų. Kai mums sunku ir reikalai nesiklosto taip, kaip norėtume, jaučiamės pasimetę, pasiklydę, nuvilti, vieniši, tačiau niekas kitaip taip nebrandina ir negrūdina asmenybės kaip nesėkmė. Kartais ji atveria tiesų kelią pokyčiams ir naujoms galimybėms ar pateikia mums skaudžią, bet būtiną gyvenimo pamoką, padeda atrinkti žmones, su kuriais mums pakeliui, skatina mūsų augimą ir tobulėjimą. Tikėkite, kad viskas, kas jums nutinka, skirta tam, kad eitumėte pirmyn ir taptumėte savo pačių geriausia įmanoma versija – visi keliai ir klystkeliai veda ten, kur turėtumėte atsidurti.

Meilės ir palaikymo kupinas laiškas sau padeda išlaikyti tikėjimą, stabilumą ir savigarbą pačiais kritiškiausiais momentais, kai kenčiame, jaučiamės palikti ir užgauti. Uždekite vidinę saulę – tegul ji šildo nepaisant išorinių aplinkybių. Negailėkite sau atjautos ir švelnumo, išreikškite tikėjimą, kad viskas jums į naudą, kad jūs ištversite šį skausmingą etapą, kad nesate vienas, kad visada būsite šalia ir globosite save, kad esate stiprus ir nusipelnėte visko, ką geriausia gali pasiūlyti gyvenimas. Nukreipkite draugišką švelnumą, supratingumą ir palaikymą sau – tapkite sau pačiu ištikimiausiu ir atviriausiu draugu.

Laiškas buvusiam mylimajam ar draugui

Nutrūkus santykiams ar išsiskyrus ilgamečių draugų keliams dažnai liekame ne tik įskaudinti, vieniši, jaučiamės atmesti ir „brokuoti“, bet ir susiduriame su plačia ir beveik neaprėpiama jausmų, emocijų, nuoskaudų, lūkesčių ir vilčių jūra. Kiek daug liko nepasakyta ar nepadaryta, kiek suklysta, atleista, nuslėpta ar bandyta nuslopinti, kiek daug prisiminimų iškyla į paviršių. Jei santykiuose vyravo atvirumas ir nuoširdumas, taip pat jei jie nutraukiami abipusiu sutarimu, labai naudinga atvirai išsikalbėti ir išlieti bent dalį susikaupusių jausmų, minčių, išgyvenimų. Visgi didelė dalis lieka su mumis, nes daug ką apmąstome likę vieni po pokalbio, praėjus tam tikram laikui, iš šalies pažvelgus į save ir savo partnerį. Tačiau dažnai būna ir taip, kad santykiai nutraukiami staiga nepaaiškinus priežasčių, nesusitikus gyvai akis į akį, sužinojus apie partnerio neištikimybę ir kt. Panašus jausmas, kai išdraskomas saugus ir prieglobstį teikęs lizdas ar esi išmetamas į atvirą šaltą jūrą be gelbėjimosi liemenės. Kad ir kaip skaudu ir nemalonu, vienintelis būdas susidoroti su šia griūtimi – jai atsiverti ir po truputį ją priimti, susigyventi su ja ir integruoti į savo patirtį.

Laiškas buvusiam mylimajam ar draugui – visų pirma laiškas, skirtas jums apsivalyti, išsisakyti, išsirėkti, išsiplūsti, išsilieti, atverti giliausias žaizdas ir tas vietas, kur maudžia labiausiai. Tai laiškas, kuriame nereikia cenzūros. Kreipdamasis į buvusį partnerį būkite atviras ir nuoširdus sau, išsakykite partneriui tai, ko gyvai pasakyti nedrįstumėte ar neturite tam galimybės. Viskas, ką jaučiate – gėdą, kaltę, neapykantą, šleikštulį, liūdesį, neviltį, baimę, kančią, ilgesį, gailėjimąsi – yra normalu, todėl nesigėdykite to ir priimkite visas mintis ir jausmus – ilgainiui jums palengvės. Šis laiškas – tarsi kompresas, dedamas ant šviežios žaizdos, todėl nebijokite jo vilgyti drąsa jausti ir atvirumu, padėkite sau sveikti.

Atsisveikinimo ar santykių užbaigties laiškas

Dažnai staiga ištinka tik fizinė santykių mirtis – faktas, kad ryšys nutrūko, o emocinė plotmė greitai nedingsta – reikalingas laikas jai užbaigti. Kiekvienas mūsų santykis yra unikalus ir nepakeičiamas. Mirtis ar skyrybos mumyse pažadina tikrą jausmų ir prisiminimų audrą – nuo ilgesio, gailėjimosi, idealizavimo, kaltės iki pykčio, nevilties, skausmo, baimės, tuštumos proveržių. Siekiant užbaigti nutrūkusius santykius svarbu ne tik peržvelgti ir prisiminti juos iš esmės, bet ir apmąstyti tai, kas liko nepasakyta, nepadaryta, neužbaigta, nors, mūsų manymu, turėjo įvykti, arba tai, kas buvo pasakyta, padaryta, atlikta, nors geriau būtų neįvykę. Tai atviras, nuoširdus, jautrus, jausmingas laiškas.

Dėl savo pačių vidinės ramybės ir susitaikymo siekiame sudėlioti visus taškus ant „i“ – užbaigti emocinį ryšį ir atsisveikinti. Atsisveikindami mes nesiekiame pamiršti savo praeities bet integruodami ją į savo asmeninę gyvenimo istoriją siekiame atsigręžti į dabartį, kad neliktume užstrigę gyventi buvusiame etape. Iš mūsų gyvenimo rato pasitraukęs žmogus visada liks mūsų atmintyje ir prisiminimuose, tačiau tai netrukdys mums eiti pirmyn ir atsiduoti gyvenimui dabartyje.

Padėkos laiškas Visatai

Laiškų terapija skirta ne tik gydyti traumoms, bet ir skleisti šviesą ir gyvenimo džiaugsmą. Kartais besisukdami intensyviame pareigų ir darbų rate pamirštame vertinti tai, ką turime, tampame prislėgti, monotoniški, apatiški. Sustokite ir apsidairykite. Ar tikrai šalia esantys žmonės yra savaime suprantamas dalykas? Kas būtų, jei jų nebūtų šalia, jei niekada nebūtumėte susitikę? Ar gera sveikata, turimas būstas, važiuojanti mašina, kasdienis maistas, darbas, kuriame gaunate atlygį, nėra vertingi savaime? O kur asmeninė laisvė rinktis savo gyvenimo kelią ir už jį atsakyti, užburiantis gamtos pasaulis, galimybė mokytis iš klaidų, keliauti, tyrinėti pasaulį, jausti bendrumą? Tai yra kasdieniai mūsų gyvenimo stebuklai, kuriais esame apdovanoti ir kurie daro gyvenimą nuostabų. Tai yra labai daug, kasdienis ir neišsenkantis džiaugsmo ir dėkingumo šaltinis.

Visata mums linki gero – nudžiuginkite ją parašydami padėkos laišką, kuris kartu leis pažvelgti į savo gyvenimą priimančiu, atviru ir nevertinančiu žvilgsniu. Niekas mums nepriklauso, bet esame gausiai apdovanoti. Padėkos laiškas Visatai leidžia atsitraukti nuo kasdienių rūpesčių ir problemų, pažvelgti į savo gyvenimą iš šalies, pajausti harmoniją su pasauliu.

Vizualizacijų laiškai

Tai pozityvus laiškas sau į ateitį. Svajojate sukurti šeimą? Norėtumėte pakeisti darbą? Nukreipkite savo mintis teigiama linkme ir įsivaizduokite, kad tai jau įvyko. Detaliai aprašykite savo laimę ir kylančius jausmus. Konkretizuokite norą tiek, kiek jaučiate, kad reikalinga, pasimėgaukite užplūdusiu lengvumu ir euforija – jūs nusipelnote visko, kas geriausia. Teigiamai sužadintos mintys kuria pozityvią atmosferą ir artina jus prie svajonių išsipildymo. Išdrįskite nupiešti sau pozityvią, šviesią ir mylimą aplinką – būsite pusiaukelėje į savo tikslą.

Parašyti laišką sau, artimam žmogui ar pasauliui nieko nekainuoja, bet jų reikšmė mūsų savijautai – didelė. Išliejus raštu nerimą, liūdesį ar skausmą nusimetame dalį emocijų nuo savo pečių, jos įgauna pavidalą ir taip galime priartėti prie savianalizės – pajausti ten, kur skauda, kodėl skauda, kaip tą skausmą numalšinti ir kaip ilgainiui atsiverti džiaugsmui. Nukreipę mintis į tai, ką turime čia ir dabar, suvokiame, kad esame gausiai apdovanoti, pasaulis mums linki gero net ir kartais skaudžiai pamokydamas, nes anksčiau ar vėliau ši patirtis mums išeina į naudą.

Jei jaučiate, kad atėjo laikas išbandyti laiškų terapiją, atvykite į asmeninę konsultaciją, kurios metu kartu rašysime,  analizuosime ir aptarsime laiško pasąmonines žinutes.

One thought on “Laiškų terapija – pirmoji pagalba sau

  1. “Iš tiesų mes gauname tik tokius išbandymus, kokius sugebame įveikti, pamokas, kurios mums padėtų augti, įvykius, kurie ko nors išmoko, sutinkame žmones, kurie tampa mūsų mokytojais. Net ir bjaurūs, ir nepatogūs, ir kurių mielai būtume nepažinę. Kaip tik jie, griežti ir bjaurūs mokytojai, išmoko mus daugiausiai. Gauname tai, ko mums tuo metu reikia.
    Ir kiekvienas galime būti mokytoju, tereikia imti ir būti. Visi rasim aplink žmonių, kuriems reikia padėti, kuriuos reikia paguosti, paskatinti, išklausyti, paremti. Imkim ir darykim, o ne sakykim, kad nežinom kaip. Iš tiesų norėdamas padėti kitam ir pamatysi, kaip pavyks.
    Ir dar – Mokytojas atsiranda, kai Mokinys yra pasiruošęs”. (A.T.)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *