Padėk man nepadėdamas

Į psichologo kabinetą užeina vidutinio amžiaus vyriškis su vieninteliu jam ramybės neduodančiu klausimu, į kurį pagaliau jam atsakys šis specialistas, ir jo rūpesčiai baigsis – „skirtis jam su žmona ar ne?“ Suaugęs sūnus, pakliuvęs į bėdą, neieško alternatyvų, kaip galėtų ją išspręsti pats, bet atsiduoda valdingos ir viską žinančios mamos valiai. Iš geros širdies vis paskolinate draugei pinigų ir apiberiate patarimais, tačiau regite, kad ji ne tik nesusiima, bet ir slysta žemyn. Visus šiuos pavyzdžius jungia nebranda, vengimas prisiimti asmeninę atsakomybę už savo gyvenimą ir „magiškas gelbėtojas“, kuris veikiau padaro meškos paslaugą didindamas bejėgiškumą ir priklausomybę. Šis suaugęs žmogus, kaip ir jūs, geba pats priimti savo gyvenimo sprendimus ir atsakyti už savo gyvenimo kokybę jausdamas jūsų palaikymą ir ugdydamas savarankiškumą.

Nesavarankiškas vaikas

Turbūt augdami visi atsimename draugo šeimą, kurioje vyravo griežta tvarka, taisyklių laikymasis ir atskaitomybė tėvams: „Ką veikei? Su kuo buvai? Kada grįši? Kaip rengsiesi? Ką valgysi?“ Šie klausimai gali rodyti rūpestį ir taip vaiko vystymuisi būtiną dėmesį ir globą jo pasauliui ir pomėgiams, tačiau jei kartu pastebimas kritikos, moralizavimo, nurodinėjimo, kaip kiekvienu atveju elgtis ar nesielgti šleifas, vaiko valia, galia tyrinėti pasaulį ir veikti pačiam padedant tėvų, pasitikėjimas savimi slopinami, kol vaikas užauga ir atėjus laikui negeba atsiskirti nuo tėvų. Toks vaikas yra nuo tėvų valios ir galios stipriai priklausomas, negeba spręsti pats, įveikti gyvenimo iššūkių savarankiškai ir atsakyti už save. Tokiu atveju dažnai ir patys tėvai džiaugiasi tokiu vaiko prieraišumu, nes taip ne tik įtvirtina savo tapatybę kaip visažinio tėvo, bet ir jaučiasi reikšmingi sutelkdami galią savo rankose kitų šeimos narių atžvilgiu. Deja, tokie tėvai ne tik nesiekia ugdyti ir skatinti vaiko savarankiškumo, slopina ar iškreipia jo savastį atsižvelgdami į savo norus („gal vaikas realizuos tai, ko man nepavyko?“, „vaikas – mano kopija: perims mano vertybes, įsitikinimus, požiūrį“), bet ir savo valdžią dažnai siekia įtvirtinti manipuliuodami vaiko kaltės jausmu: „aš tau atidaviau visą gyvenimą, o tu man atsilygini išeidamas ar pasirinkdamas kitą gyvenimo kelią?“ Atėjus laikui palikti tėvų namus vaikas patiria didžiulę kaltę, nes atsiskyrimas – natūralus, nors ir emocine prasme nelengvas procesas, tačiau jo šeimoje jis suvokiamas kaip blogis, ardantis šeimos simbiozinį ryšį. Be to, suaugęs vaikas gali nesąmoningai ilgą laiką gyventi rinkdamasis sprendimus, kuriuos diktuos tėvų balsas, esantis jo galvoje, nes yra nutolęs nuo tikrosios savasties ir negeba rinktis autentiško gyvenimo. Šiuo atveju grįžti prie savasties ir atkurti autonomišką tapatybę padėtų objektyvus stebėtojo žvilgsnis į savo vaikystę, šeimos narius ir jų vaikystę bei sąmoningas savo gyvenimo tiesos, atgijusių užslėptų ir išstumtų jausmų bei prisiminimų atkūrimas ir išgyvenimas suaugus patiriant, ką išgyveno tuo metu mažas, nuo tėvų valios visiškai priklausomas vaikas.

Kaip atsiranda noras kontroliuoti?

Įsivaizduokite, kad pusryčiams visa šeima valgo avižų košę: vienas su braškių uogiene, kitas – su sviestu, dar kitas – su bananais ar be nieko ir niekam tai netrukdo, nes visi renkasi pagal savo asmeninį skonį. Tačiau jei vieną dieną pusryčiams negausiu košės, pradėsiu nerimauti, ar kitą dieną gausiu, o gal tai lems oras ar kieno nors nuotaika, todėl pradėsiu jaustis nesaugus ir nepasitikintis. Nežinia mums kelia nerimą ir skatina bejėgiškumą, todėl nenorėdamas dar kartą šių skausmingų būsenų patirti, verčiau imsiuosi atsakomybę už save ir kitą, todėl pradėsiu kontroliuoti silpnesnį tam, kad niekada daugiau nepatirčiau bejėgiškumo – būsiu stiprus ir visažinis. Dažniausiai kontroliuoti linkę žmonės vaikystėje yra išgyvenę didelį chaosą, nesaugumo, vienišumo, nevilties jausmą, kai jų emociniai poreikiai nebuvo tenkinami, kai gyveno nežinioje – kaip sureaguos tėvai, ar šiandien būsiu nubaustas, ar ne, ar gausiu dėmesio, ar ne, ar tėvas grįš išgėręs, ar ne. Galbūt augta priklausomybių turinčioje šeimoje, kai tėvai nesugebėjo pasipriešinti ydingiems įpročiams, buvo silpni ar ligoti, todėl vaikas, susikeitęs vaidmenimis su tėvais, buvo priverstas pernelyg anksti „suaugti“ ir išsiugdė perdėtą atsakomybės jausmą, kuris prislėgė gležnus vaiko pečius – galbūt rūpintasi broliais, seserimis ar pačiais tėvais.

Išgyvenę skausmingą vaikystę šie žmonės nesąmoningai pradeda kontroliuoti ir valdyti kitus, kad taip sąlyginai užtikrintų sau saugumo jausmą, kurio jiems taip trūko vaikystėje. Jie pasirenka silpnesnį partnerį, kuris pats negeba priimti sprendimų ir vengia atsakomybės, kad tai darytų už jį, kad su džiaugsmu neštų šią atsakomybę už jį, kad tik jis nepaliktų ir nepradėtų pats atsakyti už save, nes kam tada būsiu reikalingas aš? Lygiai taip pat jie pradeda gyventi savo vaikų gyvenimą ir jį kontroliuoti, kad tik išvengtų nežinios, chaoso ar vienišumo jausmo, kuris taip pažįstamas iš vaikystės. Noras jaustis reikalingam, nešti atsakomybę ant savo pečių už savo tėvus (vaikas pasąmoningai jaučia kaltę dėl tėvų problemų), būti stipriam  ir nepalūžti padėjo išgyventi nelengvą vaikystės laikotarpį, todėl tai išgyvenę žmonės nieku gyvu nenori perleisti ar dalintis atsakomybe su kitu, nes bijo vėl patirti chaosą, nežinomybę, vienišumą. Tačiau vaikystė baigiasi, ji buvo tokia, kokia buvo, jos nepagražinsi, nepakeisi, bet ji nebekelia grėsmės suaugusiam žmogui, gebančiam į ją drąsiai pažvelgti ir išgyventi mažo vaiko skausmą. Perdėtai kontroliuoti mėgstančiam žmogui vertėtų sustoti, nebebėgti nuo savęs ir kančios, o jai atsiverti ir sugrįžti į savo vaikystės pasaulį, kuris jau nebekelia grėsmės, yra praeitis, todėl suaugusio žmogaus akimis galima į jį pažvelgti atvėrus savo vidinio vaiko skausmą bei žaizdas ir jas sąmoningai išgyventi, paguosti mažą, tuo metu buvusį bejėgį ir priklausomą nuo tėvų vaiką, kuris gebėjo išgyventi vaikystėje tik užgniaužęs savo nesaugumą, baimę ir skausmą, suaugdamas greičiau nei turėjo pagal amžių. Tačiau dabar atjauta savo paties likimui, suvokimas, kad skausmingi išgyvenimai yra praeitis ir nebegali žeisti stipriau nei tada, kad juos išjautęs išsilaisvinsiu ir nebebūsiu priklausomas nuo baimių ir nesaugumo jausmo, kad atsivėręs  savo istorijai nebekartosiu ydingo elgesio ir neperduosiu jo savo vaikams, atveria laisvę sąmoningai rinktis. Suvokęs savo gyvenimo istoriją ir išsilaisvinęs iš nesaugumo ir baimės gniaužtų, kurie nesąmoningai mane valdo, įgijęs saugumo ir vidinės ramybės jausmą leisiu ir šalia esantiems žmonėms (draugams, sutuoktiniui, vaikams) rinktis savo gyvenimo kelią prisiimant atsakomybę už jį, atsižvelgiant į jų unikalumą ir individualumą –  o gal pusryčiams jie rinksis ne košę? Gal varškę su razinomis ar virtus kiaušinius?

Kontrolės gniaužtuose

Ritos broliui 25 m., tėvai ir didelė giminės dalis nuo jo nusigręžė dėl nerūpestingo ir pavojingo gyvenimo būdo – nuolatiniai konfliktai su teisėsauga, girtavimas, narkotikų vartojimas. Rita yra 9 metais vyresnė už brolį, augo kartu, prižiūrėjo, padėjo tėvams auginti. Rita turi savo šeimą, bet kiekvieną kartą broliui patekus į nelaimę jis skambina ir atvažiuoja pas ją prašydamas paskolinti pinigų ar patarti, kaip elgtis. Deja, po to viskas vėl grįžta į savas vėžes iki kito brolio nuopuolio ir grįžimo pas seserį prašyti padėti. Rita jaučia pyktį ir susierzinimą, kad brolis nesistengia ir neklauso jos patarimų, bet kiekvieną kartą jam grįžus jaučia kaltę: „Kas kitas, jei ne aš, jam padės?“

Irma – guvi, aktyvi, energinga 34 m. moteris. Ji jau 12 m. yra ištekėjusi. Jos vyras yra pasyvus, skeptiškas, neretai stokojantis iniciatyvos, todėl jau nuo draugystės pradžios Irma džiaugėsi galėsianti užpildyti šią spragą ir padėti vyrui tapti aktyvesniam, daugiau bendrauti su žmonėmis. Norėdama pagelbėti vyrui ji jau nuo pat pradžių ėmė spręsti jo problemas ir prisiimti už jį atsakomybę – ieškojo jam darbo skelbimų, pati kūrė ir siuntė įmonėms jo gyvenimo aprašymą, sunegalavus vyrui pati skambino jo gydytojui dėl vizito, daug kartų prašė vyro, kad jis nueitų pas gydytoją, nors jis pats vengė ir spyriojosi. Po tiek metų moteris pavargo rūpintis suaugusiu vyru lyg savo vaiku ir pati norėtų jaustis globojama, tačiau ji nieku gyvu negali išsižadėti šios pareigos: „ Juk daviau santuokos įžadus. Kas juo pasirūpins, jei ne aš?“

Laura – neseniai šeimą sukūrusi ir pirmagimį auginanti 22 m. moteris. Moteris visą laiką jautė stiprų ryšį su mama, kuri išsiskyrė su jos tėčiu, kai jai buvo 5 m. Mama aktyviai dalyvavo dukros gyvenime: žinojo slapčiausias paslaptis, organizavo šventes, dalinosi savo patirtimi dukrai priimant svarbius gyvenimo sprendimus. Dukrai sukūrus šeimą mama ir toliau aktyviai siekia padėti ir patarinėti: kaip gaminti valgį, auginti vaiką, ko nedaryti, kur rengti krikštynų šventę, ką kviesti ir t. t. Jauna moteris jaučia, kad mamos dėmesys sekina ir vargina, neretai sukelia konfliktus šeimoje, tačiau ji nežino, kaip galėtų atsisakyti šios mamos aukos ir „pagalbos“: „juk mama tokia vieniša, man atidavė visą savo gyvenimą“, „kaip galėčiau jai pasakyti, kad ji mažiau kištųsi į mano gyvenimą?“, „ji to nepakeltų, jai būtų per sunku“.

Kaip išsilaisvinti?

1 žingsnis. Nustokite padėti – nebedalinkite patarimų ir nebespręskite kito problemų. Kad ir kokių altruistiškų ketinimų, pareigos ar kaltės jausmo esate vedinas, atminkite vieną svarbią tiesą: žmogus, kuriam siekiate padėti, yra suaugęs ir geba pats priimti sprendimus bei atsakyti už savo gyvenimą. Tai nėra mažas vaikas, kurį reikia už rankos nuvesti į darbą ar nurodyti gyvenimo kryptį, nes kiekvienas renkasi pats ir už tai atsako. Žinoma, šio žmogaus savarankiškumas ir aktyvi valia rinktis gali būti prislopinta ar užgožta dėl nuolatinių kitų asmenų pastangų „gelbėti“ ar padėti jam tai, ką jis ne tik gali, bet ir turi atlikti pats. Galima palyginti su bėgimo varžybomis: vargu ar nesitreniravęs pajėgsiu nubėgti 10 km distanciją, tačiau, jei nuo šiandien pradėsiu drausmingai sportuoti, po kelių mėnesių ši užduotis man taps įveikiama. Žmogus, kuriam siekiame padėti, dažniausiai irgi yra praradęs formą, nes jis vengia prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą, ir šis gebėjimas nyksta, kai kiti skuba spręsti jo problemas. Jei ilgą laiką „gelbėjote“ kitus, iš pradžių bus nepakeliamai sunku tiesiog sustoti ir nesiimti jokių realių veiksmų – būkite pasiruošęs sulaukti ne tik kaltinimų savanaudiškumu ir nemeile iš tų, kuriems padėjote, bet ir jausti stiprų vidinį kaltės jausmą. Ištverkite ir išbūkite su šiais jausmais, ilgainiui jie ims slopti.

Mus labai lengva manipuliuoti kalte, todėl Rita iš savo brolio gali išgirsti: „Niekas manimi nesirūpina, niekam aš nereikalingas ir neįdomios mano problemos. Visi mane palieka, net sesuo, tikėjau, kad bent vienam žmogui šiame pasaulyje rūpiu, bet klydau.“ Aštrus kaltės jausmas gels ir kils noras grįžti prie ankstesnio santykių modelio, tačiau svarbu nepamiršti, kad taip mes nepadedame kitam žmogui ir probleminė situacija nesikeis. Kiekvienas atsako už savo gyvenimą ir, kaip žinia, pokyčiai niekada nebūna lengvi – keistis sunku ir skausminga. Irma gali sulaukti tokių vyro priekaištų: „Tu manęs nebemyli, tik galvoji apie save. Jei aš tau rūpėčiau, padėtum man, o nepaliktum manęs vieno su šiomis problemomis. Galvojau, kad visada turėsiu artimą žmogų šalia, kuris ir džiaugsme, ir varge lydės, bet klydau.“ Galiausiai Laura, nuspręsdama nebetoleruoti motinos kišimosi į savo asmeninį gyvenimą, jaus ne tik motinos pyktį ir liūdesį, bet ir didelę vidinę kaltę: „Kokia aš dukra, jei išvarau motiną, kuri visą gyvenimą paskyrė man ir manimi rūpinosi? Ji tokia vieniša ir liūdna, kaip galiu būti tokia bejausmė, jei ji tik nori gero man, tačiau tai mane erzina?“ Pirmas žingsnis gali atrodyti paprastas, tačiau išties tai daug vidinio ir aplinkos pasipriešinimo sukelsiantis pokytis, kai nemesite savo darbų ir nepulsite „gelbėti“ kito žmogaus, o susitelkęs savyje išliksite ramus, ištversite kaltės ir kaltinimų proveržius, tačiau nuspręsite išties padėti kitam, todėl nieko nedarysite ir nepriimsite mamos „pagalbos“ Lauros atveju.

2 žingsnis. Nenusišalinkite emociškai – būkite atjaučiantis ir prieinamas, palaikykite, išreikškite tikėjimą. Nustojus padėti artimam žmogui labai svarbu neatsitraukti nuo jo ir nepalikti jo vieno su savo problemomis, kol jis įgys drąsos pats kurti savo gyvenimą. Nuspręsdami nepadėti mes nenutraukiame ryšių ir nepaliekame žmogaus vieno, bet siekiame padėti jam prisiimti atsakomybę už save. Svarbu ir toliau palaikyti emocinį ryšį, padrąsinti, paskatinti, kad artimas žmogus pats gali išspręsti savo problemą, kad tikime juo, kad suprantame, kad jam sunkus metas ir palaikome jį. Rita galėtų broliui atsakyti: „Suprantu, kad tau dabar nelengva, bet nusprendžiau nebeskolinti tau pinigų, taupau naujam šaldytuvui. Tikiu, kad pats rasi išeitį, kaip išspręsti šią problemą.“ Ji galėtų retkarčiais jam paskambinti ir paklausti, kaip sekasi, parodyti nuoširdų dėmesį ir tikėjimą, kad jis gebės išspręsti savo problemas. Irma galėtų padrąsinti vyrą: „Manau, kad būtų gera idėja paieškoti darbo skelbimų arba nueiti į seminarą šia tema. Tau spręsti, kaip geriau pasirinkti, net neabejoju, kad rasi geriausią išeitį.“ Laurai taip pat itin svarbu nenutraukti ryšio su motina, nors ji gali būti įsižeidusi ir pikta. Šiuo atveju Laura galėtų išreikšti dėmesį motinai paklausinėdama jos apie jos pačios vaikystę, jaunystę, interesus bent jau kol kas vengdama jautriu konfliktu tapusios – jos šeimos temos. Būkite pasirengęs kito asmens pykčiui, kaltinimams, manipuliacijoms, tačiau atsilaikykite ir laikykitės savo tvirtos pozicijos išreikšdami šilumą, tikėjimą ir palaikymą kitam asmeniui.

3 žingsnis. Parodykite savo silpnumą – atskleiskite savo problemas, pažeidžiamumą. Dažnai tarp siekiančio padėti ir tam, kuriam reikia pagalbos, išryškinami priešingi būdo bruožai: vienas demonstruoja savo stiprybę ir stojiškumą, yra atsakingas ir visažinis, o kitas – silpnas ir bejėgis, priklausomas, negebantis spręsti savo problemų. Gyvenimas nemėgsta kraštutinumų, visi mes kartais jaučiamės vieniši, niekam tikę, neveiklūs, liūdni, pasimetę, mums nesiseka, nežinome, kaip išspręsti savo rūpesčius. Užuot sudaręs nepažeidžiamo ir visagalio asmens įvaizdį, nusiimkite šią kaukę ir parodykite ją žmogui, kuriam reikia pagalbos. Rita galėtų broliui pasakyti: „Suprantu tave dėl pinigų stygiaus. Man irgi visiškai nesiseka darbe, pastaruoju metu mažai užsakymų. Be to, dar negaluoju – visą dieną praleidau lovoje.“ Irma galėtų pasakyti savo vyrui: „Nuoširdžiai nežinau, kaip išspręsti tavo problemą dėl darbo.“ Laura galėtų mamai išsakyti savo poziciją: „Jaučiu, kad elgsiuosi teisingai, bet kartais klystu, kaip ir mes visi. Turbūt ne kartą dar klysiu rinkdamasi savo gyvenimo kelią, bet svarbu, kad tai būtų mano pasirinkimas, o ne kieno nors kito. Kartais bijau, bet tikiu, kad rasiu savo kelią.“ Išreiškę savo žmogiškumą, silpnumą ir pažeidžiamumą priartėjame prie tų, kurie bando stotis ant savo kojų, ir pripažindami savo netobulumą skatiname juos eiti pirmyn ir tikėti savimi.

Nors šis atsisakymo spręsti kito problemas kelias nelengvas ir skausmingas, bet jo gale – mūsų pastangas vainikuojanti šviesa, kai žmogus, rodos, nesugebėjęs bėgti, pats, savo jėgomis įveikia daugiausiai iššūkių, išbandymų ir džiaugsmo sukeliantį savo gyvenimo maratoną. Arba – mūsų laukia reikšmingas pokytis. Jei žmogus nenorės atsakyti pats, o jūs nebenorėsite to daryti už jį, teks apsispręsti, pavyzdžiui, ar verta toliau gyventi santuokoje? Ar nuspręsite keisti situaciją, ar susitaikyti su ja, visiškai priklauso nuo jūsų, nes jau žinote, kad kiekvienas asmeniškai atsako už savo gyvenimo kokybę.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *