Palieku komforto zoną

Esame linkę žavėtis ir didžiuotis tais, kurie įgyvendina originalius ir nestandartinius savo sumanymus, išdrįsta eiti nepramintu taku, nusprendžia gyventi drąsiai ir sąmoningai. Dažniausiai mus pasiekia galutinis sklandus ir nuostabą keliantis veiklos rezultatas, tačiau už jo – nelengvas procesas su maksimalia įtampa, iššūkiais ir akistata su savo baimėmis, klaidos, nusivylimai ir didesnės ar mažesnės pergalės prieš save. Žengti pirmą žingsnį visada baisu ir nesaugu, bet suvokę, kad nežengę jo nepasieksime kitų krantų ir horizontų, rodos, esame priversti išplaukti iš įprasto ir pažįstamo uosto į atvirą jūrą.

Gyventi iš dalies ar egzistuoti

Dažnai didžiuosius gyvenimo pokyčius provokuoja ribinės situacijos – kai staiga subyra sėslus ir monotoniškas gyvenimas, kai sudėtingoje situacijoje liekame vieni, kai bandome laužyti savo prigimtį ir prisitaikyti ten, kur visai netinkame, kai rutina, nuobodulys ir sąstingis mus ima graužti iš vidaus taip, kad imame merdėti dar būdami gyvi. Atsidūrę tokioje nepavydėtinoje situacijoje išsilaisviname ir įgyjame drąsos veikti, nes jau vis vien – ar likę ten, kur esame, toliau gesime ir nyksime, ar bandysime keisti savo gyvenimą ir imtis naujų dalykų, kurie galbūt įneš gyvybės ir šviežios energijos, todėl net nesėkmės atveju nieko neprarasime.

Kadangi keistis nepatogu, tai kelia nerimą ir įtampą, visaip bandome įtikinti save likti ten, kur esame: „anksčiau šis darbas man patiko, galbūt vėl jį pamėgsiu“, „daugelis žmonių, būdami mano vietoje, džiaugiasi gyvenimu“, „o jei nepasiseks?“, „jau ne tas amžius, ne ta vieta, ne tie žmonės, ne tos aplinkybės…“ Sustokite ir įsiklausykite į save – vien tai, kad bandote sau ar kitiems pasiteisinti, yra akivaizdus signalas, kad pokyčiai būtini, tik baisu. Jei būtumėte ramus, laimingas ir harmonijoje su savimi ir pasauliu, nesilygintumėte su kitų žmonių gyvenimu ir nebandytumėte savęs įkalbėti jaustis gerai, nes tiesiog jaustumėtės taip pernelyg neanalizuodamas savo būsenos. Jei gyvenimą priimsime kaip dovaną, ar negaila jo laiko švaistyti paviršutiniam egzistavimui, nykiai kasdienybei ir tuštumai? Apsiblausęs ir prigesęs žvilgsnis, nuobodulys, sąstingis, jausmas, kad esi įstrigęs kažkieno sukurtoje sistemoje ar gyvenimo plane – aiškūs signalai, kad pats laikas sprukti iš čia. Išdrįskite palikti pažįstamą, bet įgrisusį ir gyvybės stokojantį gyvenimą, patikėkite, kad esate vertas daug daugiau ir leiskitės į neatrastą kelionę, kuri žada naujas patirtis, galimybes ir kitas gyvenimo spalvas.

      Žinoti, kur einu

Luisas Kerolis savo kūrinyje „Alisa stebuklų šalyje“ aprašo Alisos ir Češyro katino pokalbį, kuriuo metu Alisa teiraujasi, kur jai eiti, nors nežino, kur norėtų nueiti. Pasigirsta išmintingas atsakymas: „Tada visai nesvarbu, kur eiti.“ Prieš žengiant iš komforto zonos svarbu ne tik suvokti, kad esame ne savo vietoje, bet ir rasti atsakymus į klausimus, kas esame, kur jaučiamės stipriausi būdami savimi, kuo norėtume užsiimti ir kaip tai galėtume realiai įgyvendinti. Šis savistabos ir savianalizės kelias neretai klampus ir painus, bet esminis tam, kad grįžtume į tikrąjį save, nebevaikščiotume klystkeliais ir akligatviais, prisiimtume atsakomybę už savo gyvenimą ir pradėtume veikti.

Kiekvienas kelias yra skirtingas ir individualus, tačiau dažniausiai turėsime pasiruošti ir atlikti „namų darbus“ prieš žengiant į areną. Kelionę į save pradedame išgirdę kūno ir sielos šauksmą, pajutę vidinę trintį ir sumaištį, todėl vien atsitraukimas nuo minios ir įsiklausimas į savo vidinį balsą, yra kelias, vedantis naujo gyvenimo link. Svarbu nespausti savęs ir neskubėti – tikriems atsakymams išsigryninti reikia laiko. Esi nesustabdomas, kai žinai, kas esi ir kur eini. Kad jaustumėtės tvirtesnis ir stipresnis kelyje, pasiruoškite: atsižvelgiant į jūsų pasirinktą tikslą tai gali būti žinių kaupimas, naujų įgūdžių ir įpročių ugdymas, panašių žmonių telkimas, įvairūs pomėgiai ir kt. Susidarykite aiškią ir konkrečią strategiją ir laikykitės jos.

      Išjausti momentą ir šokti

Kad ir kiek ruoštumėmės ir drąsintume save, deja, niekada neateis laikas, kai jausimės ramūs ir užtikrinti prieš pradėdami kažką naujo ir palikdami komforto zoną. Mus lydės jaudulys, nesaugumas, netikrumas, nežinomybė, baimės ir nerimas, jausimės priėję savo galimybių ribas, todėl nieko kito neliks – tik palinkėti sau sėkmės, užsimerkti ir šokti. Kada metas pradėti? Geriausia išjausti – kai esam nuėję nemažą kelio atkarpą ruošdamiesi, jaučiamės tvirti ir stiprūs, tikime tuo, ką darome, tačiau suvokiame, kad akistatos su baime išvengti nepavyks, bet esame pajėgūs tai atlaikyti ir turime kitų atramų gyvenime, kai vidinis balsas šaukia, kad jau metas kilti.

Svarbu būti atviram sau ir „pagauti“ save, jei pasiruošimo etapą norime prailginti, nes bijome, todėl atidėliojame realizaciją. Pasiruošimo etapo trukmė labai individuali, tačiau geriausia, kad netruktų ilgiau kaip 2 m. Atsiminkite, kad niekada neateis tinkamas metas pradėti, todėl šiek tiek nutrūktgalviškumo, avantiūros, drąsos, laisvės ir jūs jau ten, kur prasideda tikrieji atradimai. Iš pradžių bus baisu, neramu ir nesaugu, priimkite tai ir išbūkite – ilgainiui įprasite ir bus lengviau, įgysite patirties ir įgūdžių.

                                                                                                                                                                                                   Turėti atramų

Nusiteikite tam, kad ne tik žengti pirmą žingsnį sunku, bet ir dažnai nepavyksta pasiekti staigių ir greitų rezultatų, tam reikia įdirbio ir patirties. Laikykitės, esate gerame kelyje. Matykite prieš save aiškią ir apčiuopiamą viziją, eikite link jos savo tempu, nepasiduokite. Nors jūsų svajonės įgyvendinimas ar pašaukimo realizavimas yra dėmesio centre, tačiau nepamirškite ir užsiimti tomis veiklomis, kurios jus prablaško ir padeda atsipalaiduoti – skaitykite, sportuokite, rašykite, šnekučiuokitės, pieškite, gaminkite, lankykite renginius, vaikščiokite gamtoje, medituokite, megzkite. Stenkitės palaikyti balansą ir nepervargti – pailsėjęs ir žvalus turite daugiau galimybių veikti produktyviau ir ramiau.

Kai imamės kažko naujo, atsiduriame neapibrėžtoje ir neištyrinėtoje aplinkoje, todėl prieš išplaukiant į atvirą uostą svarbu pasirūpinti tais šaltiniais, kurie maitins, kai bus sunku ar nevyks taip sklandžiai, kaip norėtume. Šia atrama gali būti tikėjimas aukštesnė jėga – prašykite jos pagalbos ar įkvėpimo, pasivaikščiojimas ar meditacija gamtoje – priminimas, kad pasaulyje vyrauja harmonija, artimųjų palaikymas, sportas ar rašymas – puikus būdas išlieti įtampą ir nerimą. Jei kils mintis sustoti ar viską mesti, pagalvokite, kaip toli jau nuėjote, kad ne veltui ryžotės pokyčiams, kad gyventi ne savo gyvenimą tolygu mirti gyvam, kad keistis ir plėsti savo galimybių ribas niekada nelengva.

                                                                                                                                                                                           Palaikyti pačiam save

Nepamirškite pasirūpinti ir didžiuotis pačiu savimi – tai jūsų unikalaus ir nepakartojamo gyvenimo kelio atkarpa, išdrįsote keistis ir pradėti veikti – didžiausia pergalė prieš save pasiekta. Ar galėjote prieš metus laiko įsivaizduoti, kad taip toli nueisite? Ar ne geriau iššūkių kupina kelionė nei monotoniška ir sustingusi kasdienybė? Koks jausmas aplanko, kai peržengiate iki tol nubrėžtas savo galimybių ribas? Galbūt nežinomybė neramina, bet kiek daug jaudinančių potyrių slypi joje?

Parašykite sau meilės ir palaikymo laišką, kuriame išreikškite šilumą ir globą sau – kas kitas, jei ne jūs pats, save geriausiai pažįstate ir suprantate, ko jums reikia? Priimkite savo jausmus ir drąsiai juos išliekite, tikėkite, kad sunkumai grūdina ir stiprina – eikite narsiai ir tiesiai savo svajonės link. Išdrįskite būti savimi ir rinktis autentišką gyvenimo kelią – tik jūs pats galite vertinti savo sprendimus, pasirinkimus ir už juos atsakyti. Atsisveikinti su pilka, augimą stabdančia ir įkyrėjusia kasdienybe – nuostabus sprendimas!

Kai pradedi eiti savęs pažinimo keliu, supranti, kad anksčiau ar vėliau norint toliau augti teks palikti komforto zoną ir priimti naujas patirtis. Tai lyg du tos pačios upės krantai: vienas – pažįstamas, saugus, bet jame niekas nevyksta, kitas – dar neatrastas, traukiantis, žadinantis smalsumą. Ir vis tiek ateis laikas, kai susikaupus ir išlaikant pusiausvyrą teks palengva ir neskubant žingsniuoti siauru tiltu į kitą krantą, arba sukaupti drąsą, užsimerkti ir staigiai nerti ten, kur baisu. Kas už tai? Nauja gyvenimo kokybė, atradimai, ėjimas pirmyn, gyvybingumas, vidinė ramybė, pilnatvė ir kasdieniai stebuklai.

3 thoughts on “Palieku komforto zoną

  1. “Čia kaip kalnuose. Kartais atrodo – viskas, atsimuši į uolas, nebėra kur eiti – aklavietė. Ir staiga pamatai takelį. Pasirodo, išeities esama, tik reikia nueiti iki ribos, kad atverstum naują knygos dalį. Jei pasikliaujame, Dievas parodo savo gerumą ir suteikia pagalbą. Tik žmogus sustoja anksčiau ir sako- neįmanoma. Ir tas “neįmanoma” sustabdo kelionę.
    Gyvenimas yra kelionė. Nežinome, kas iš tikrųjų mūsų laukia, ir reikia turėti labai atvirą širdį, kas įstengtume priimti viską, kas mums atseikėta. Gelmėse glūdi lobiai, tik mes nedrįstame jų siekti, nes vandenys baugina ir mes dvejojame…” (A.T.)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *