Per sveiką savigarbą į sveikus santykius

Normalu, kad mūsų savigarba įvairiais gyvenimo tarpsniais svyruoja: išlaikius egzaminą ar žinių patikrinimo testą, gavus aukštą įvertinimą ar sėkmingai perskaičius pranešimą prieš auditoriją ji gali smarkiai išaugti ir, priešingai, ima bliūkšti, kai nesiseka įsitvirtinti darbe, kai išyra santykiai ar kai nesiseka rasti savo gyvenimo krypties. Amerikiečių aktorius Alan Alda yra pasakęs: „Nevenk iš savęs pasijuokti, bet niekad nedrįsk savimi abejoti.“ Nedrįsk abejoti savo, kaip žmogaus, verte. Savigarbai susiformuoti svarbu nubrėžti asmenines ribas, kas mums ir priimtina ir kas ne, kokie mūsų prioritetai ir vertybės bei atsakyti sau į klausimus: „kas aš?“, „kokia mano vertė?“, „kokio gyvenimo nusipelniau?“ Kaip sveika savigarba gali padėti sukurti pilnaverčius ir harmoniningus santykius bei pasitraukti iš tų santykių, kurie slegia ir žeidžia?

Per maža ar per didelė savivertė?

Kaip žinia, polinkis į kraštutinumus gyvenime nieko gero nežada – daug pakilimų ir nuosmukių, daug lūkesčių ir nusivylimų, mažai stabilumo ir vidinės ramybės. Pasaulio matymas „juoda arba balta“ yra pragaištingas savaime, nes tai yra žmogaus proto sukurtas konstruktas, nesukurtas realybei, kuri dažniausiai yra „pilka“: yra tiek teigiamų, tiek neigiamų to paties aspekto pusių. Dar Aristotelis kalbėjo apie būtinybę rasti „aukso vidurį“ tarp kraštutinumų. Kad galėtume leistis į nelengvas sveikos savigarbos ribų paieškas, pirmiausia turėtume stabtelėti prie kraštutinumų ir detaliau juos aptarti. Esminis klausimas, siekiant nustatyti žmogaus santykį su savigarba, būtų toks: „Ko vertas tu esi?“

Per mažai save mylintis ir menką savigarbą turintis žmogus galėtų atsakyti taip: „Esu vertas, kad rūpinčiausi ir padėčiau kitiems, kad būčiau reikalingas, kad manęs nepaliktų, kad šalia būtų tas, kuriam manęs reikėtų.“ Taip lengva pateikti į priklausomybės ratą, kadangi visiškai nepaisoma savo poreikių (galbūt jie užslopinti ar neatrasti), orientuojamasi tik į kitą žmogų, į tai, kad šalia būtų fiziškai kitas asmuo, kuris papildytų, priimtų, sutiktų būti kartu. Deja, savęs išsižadantys ir save nuvertinantys individai pritraukia šaltas, egoistiškas, narciziškas asmenybes, kurios nemoka mylėti, kurioms svarbu tik jų gerovė ir poreikiai, o partneris domina tiek, kiek tenkina jų poreikius ar sprendžia problemas, neretai griebiamasi ir manipuliacijų. Liūdniausia, kad santykių apačioje atsidūręs partneris gali jausti daug nusivylimo, liūdesio ir kančios, tačiau manydamas, kad nieko geresnio neras ar nėra vertas  geresnių santykių, kad kentėti santykiuose yra normalu, nes taip buvo ir giminėje įprasta, nesiryš nutraukti šio žalingo priklausomybės rato. Jei santykiai vis dėlto nutrūksta, tačiau trapios savivertės žmogus jų neanalizuoja, bet staiga neria į kitus santykius, dažniausiai ritamasi dar vienu laipteliu žemiau į dar prastesnės kokybės santykius.

Apibrėžti per didelę savivertę sunkiau, nes dažnai tokia elgesio išraiška, kai aplinkiniai sako, kad „jis apie save galvoja per gerai“, tėra bandymas paslėpti menką savigarbą naudojant gynybos mechanizmą: nuvertinsiu kitą, iškelsiu save ir jausiuosi geriau. Bandant identifikuoti per didelę ar neadekvačią savigarbą galima būtų išskirti empatijos stoką, savo asmenybės sureikšminimą, nerealių lūkesčių kitų atžvilgių kėlimą, tobulumo siekį. Į anksčiau užduotą klausimą toks žmogus atsakytų: „Esu vertas laimėjimų, aukštų pasiekimų, tik šviesių ir laimingų dienų, paties geriausio partnerio, namo, mašinos, vaikų. Pasaulis man tai turi duoti, nes esu geriausias.“ Šiuo atveju žmogus jaučiasi vertas gyvenimo teikiamo grožio ir malonumų, tačiau jis ima reikalauti iš gyvenimo ir aplinkinių, kad jam tai suteiktų, o ne ieško savyje. Tokiu atveju šalia esančiam partneriui sunku įtikti, keliami labai aukšti standartai, kur nėra vietos žmogiškai suklysti, nežinoti ar pavargti, nes nuo to priklauso partnerio savijauta ir būklė. Nieko keisto, kad per menką savigarbą turintys asmenys kuria santykius su per didele savigarba turinčiais asmenimis, o sveikos savigarbos balansą palaikantys individai ieško sau į porą tokių pat bendrakeleivių. Grįžtant prie pernelyg save sureikšminančios asmenybės, ji ne tik trokšta viską gauti iš pasaulio ir aplinkinių, bet ir neturi kantrybės, negeba laukti, išgyventi sunkumų, nes trokšta tobulo gyvenimo, kuriame nėra nesėkmių. Vis dėlto egzistuoja slydi riba tarp menkos ir per didelės savigarbos, nes dažnai iš šalies pernelyg gerai apie save galvojantis žmogus trokšta kitų pagyrų ir įvertinimo, kad taip pajustų savo vertę, kuri nekyla pati savaime iš jo esaties, todėl šiuo atveju kalba eina apie menką, o ne per didelę savigarbą.

Sveikos savivertės paieškose

Išlaikyti ir išsaugoti sveiką savigarbą yra menas, viso gyvenimo užduotis. Visiškai natūralu, kad kai kuriais gyvenimo momentais mūsų savivertė banguoja ir mes atsiduriame tai vieno kraštutinumo pusėje, tai – kito. Svarbu suvokti, kad tai natūralus gyvenimo etapas, kaip nesėkmės, duobės ar nusivylimai, ir kad visa tai praeis, išsibanguos, jūra nurims – ir vėl bus galima susirinkti sveikos ir stabilios savigarbos daleles. Tad kokia ji yra? Svarbiausias aspektas – dėmesio nukreipimas ir sutelkimas į save. Kas aš? Kokie mano gyvenimo tikslai, prioritetai, vertybės? Koks elgesys man priimtinas, o koks ne? Kokio gyvenimo trokštu? Tai sudėtingi ir gilūs klausimai, dažnai atsakymo į juos iškart nerandame, bet jei jau pasiryžome juos kelti ir  bandyti suvokti save kaip individą, einame teisinga linkme, tam prireiks kantrybės ir ištvermės. Nesvarbu, ar palaikote santykius, ar jų ieškote, ar neseniai nutraukėte, svarbu save suvokti kaip vienetą, kaip unikalų ir individualų asmenį. Ką, nepaisant to, ar mano partneriui patinka, mėgstu aš? Jei man nepritaria aplinkiniai, ar drįstu elgtis taip, kaip man atrodo teisinga? Ar esu laisvas elgtis taip, kaip noriu? Sveikos savigarbos pamatą sudaro tikėjimas savo verte, kuri nepriklauso nuo kitų įvertinimų ar pritarimų, mano pasiekimų ar laimėjimų, nes kyla savaime vien dėl to, kad esu, kad esu būtent toks, koks esu šiame pasaulyje, ir nusipelniau tikros meilės ir džiaugsmo, kurį galiu patirti gyvendamas Žemėje. Suvokęs tai aš sugebėsiu priimti ir šalia manęs esantį žmogų nesistengdamas jam nurodinėti, keisti, patarinėti, nes gerbiu jį tokį, koks jis yra – tai labai aukštos meilės forma. Man ir kitam nereikia įrodinėti savo vertės, nes jos neįmanoma įrodyti, ji kyla savaime iš autentiškumo, nuoširdumo, artumo savo tikrajai prigimčiai.

O kas, jei bandydamas išreikšti savo norus ar vertybes susidursiu su atvira kito žmogaus konfrontacija, kuris bandys mane kritikuoti, menkinti, vertinti? Tai visiškai natūralu ir dažna mūsų gyvenime, todėl nėra lengva išlaikyti sveiką savigarbą, nes vienas iš esminių jos komponentų yra sugebėjimas pasakyti „ne“, kai to reikia. Kai jau atlikau pirmą žingsnį – apsibrėžiau save, savo vertybes ir asmenines ribas, tada lengvai pajausiu, kai manimi bando naudotis, demonstruoja nepagarbą, bando manipuliuoti kalte, skatina išsižadėti savo poreikių ar juos ignoruoja. Svarbu suprasti, kad turbūt niekada nebus lengva pasakyti „ne“, kad tai visada kelia nerimą ir stresą, bet taip mes giname save ir savo poreikius – tai mūsų šventa pareiga, niekas to už mūsų nepadarys. Mes neprivalome nieko kitiems daryti, jei patys to nenorime. Paklauskite savęs: „Ar sakau „taip“, nors nenoriu, nes bijau, jaučiu kaltę, bijau netekti to žmogaus meilės ar pagarbos? Ar pats darau tai savo laisva valia, nes noriu?“ Pamąstykite: jei mus myli ir vertina už mūsų pasiekimus, tai tuos pasiekimus ir myli iš tiesų, o ne mus pačius. Jei mus myli už mūsų gerumą ir pagalbą – tai galbūt mes esame reikalingi ir patogūs kitiems, o ne mylimi iš savo esmės? Tikra meilė pasireiškia tada, kai mums nepatinka kito žmogaus elgesys ar net mus siutina, bet savo esme nenustojame jo esmės mylėti.

Užteks ieškoti pasiteisinimų

Pirmoji rūšis – mūsų pačių pasiteisinimai sau. Dažniausiai mes vengiame pokyčių, nes bijome nerimo ir diskomforto, kurį jie sukelia. Likti ten pat ir skųstis, kad ir kaip blogai būtų, yra lengviau ir patogiau nei išeiti ir nerti į atvirą nežinomą, mums nepažįstamą erdvę. Galime pripažinti, kad kenčiame, kad nesame laimingi santykiuose, kad mūsų savigarba sunykusi, bet pokyčiams nesiryžtame ir teisiname save: „jau per vėlu“, „toks amžius“, „visi taip gyvena“, „kur geriau besurasiu?“, „vaikams taip geriau“. Tai yra gražiai įvilktas melas sau, delsimas imtis atsakomybės už save ir savo gyvenimą. Žinoma, praleidus su žmogumi 20 m. kartu nebus lengva išeiti, niekada nėra lengva keistis, bet jei nejauti gyvenimo džiaugsmo ir santykiai žeidžia ar jų išvis nebėra – gal verta suteikti sau šansą gyventi geriau? Žmonės turi pareigų, finansinių įsipareigojimų, todėl pokyčiai gali būti nežymūs – galbūt verta pakalbėti su antrąja puse ir pabandyti keisti situaciją? Gal neverta nutraukti santykių, bet daugiau dėmesio skirti sau ir savo pomėgiams ir taip pakeisti savo gyvenimo kokybę? Galbūt dabar staigūs pokyčiai negalimi, bet sukūrus strategiją, paprašius artimų žmonių pagalbos ir imantis realiai įgyvendinti planą įvyks norimi pokyčiai? Galimybių yra daug ir, nepaisant mūsų amžiaus, išsilavinimo, socialinio statuso, visuomenės požiūrio, galime keisti savo gyvenimą mums norima linkme. Galbūt mus slegia nežinomybės ir vienatvės baimė, visuomenės nuomonė, gal nesijaučiame tvirti eiti savo pasirinktu keliu patys? Bet kuriuo atveju mes patys renkamės savo gyvenimo kokybę ir už ją atsakome. Užuot teisinęsi sau ir likę ten pat įstrigę, pabandykite paanalizuoti, kas jus liūdina, kelia skausmą ir kaip tai galima būtų išspręsti, nebijokite pažvelgti savo baimei į akis ir laikui bėgant ji jums nebekels grėsmės. Žmogus sukurtas laimei. Nori būti laimingas? Būk.

Antroji rūšis – mūsų esamo ar potencialaus partnerio elgesio pateisinimai. Už mūsų sveikos savigarbos išsaugojimą esame atsakingi tik mes patys, todėl svarbu ne tik, kaip mes patys save vertiname, mylime ir gerbiame, bet kokį elgesį toleruojame ir kaip leidžiame kitiems elgtis su mumis. Nesvarbu, ar palaikote ilgalaikius santykius, ar vaikštote į pasimatymus, bet jei jaučiate, kad esate linkę teisinti savo partnerio elgesį sau ir kitiems, verta suklusti. Populiariausi pasiteisinimai: „jis pasikeis“, „ji turėjo sudėtingą vaikystę“, „jis daug dirba, todėl negali man paskambinti, susitikti, pakviesti į pasimatymą“, „ji sunkiai išgyveno skyrybas, todėl toks elgesys pateisinamas“, „jis bijo įsipareigojimų, bet tikiu, kad laikui bėgant įsipareigos“. Visa tai – tėra lėkšti pasiteisinimai, kurie leidžia kitiems žmonėms žaisti mūsų jausmais, manipuliuoti, laukti, tikėtis saugumo ir stabilumo. Gyvenimas paprastas, liaukitės save apgaudinėti: nors nemalonu ir skaudu tai suvokti, bet jei žmogus nori būti su jumis, visos  kliūtys bus įveiktos ir nereikės jokių pasiteisinimų. Žinoma, gyvenime būna visokių akimirkų, todėl jei jūsų antroji pusė negalės jums skirti dėmesio ar susitikti dėl asmeninių priežasčių, tikrai jus informuos ir praneš nenorėdama jūsų prarasti ir nuliūdinti. Jums nereikės spėlioti ir kurti priežasčių. Visi kiti atvejai – patogu turėti kažką šalia prasiblaškyti, kai to norisi, neįpareigojantys santykiai žavi tuo, kad juos galima nutraukti be sąžinės graužaties, kad visada paliekama erdvė žavesniam partneriui. Bet ar jūsų savigarba tikrai to nori – būti neįpareigojančiuose, nesaugiuose, nestabiliuose santykiuose? Gerbdamas save apsibrėžkite savo asmenines ribas ir, užuot spėliojęs, pakalbėkite su partneriu apie tai, kas jums nepriimtina, laukite jo atsako ir esant poreikiui būkite ryžtingas – nutraukite juos. Sveika savigarba visada kels aliarmą, kai jausitės nevertinamas, pamirštas, jums trūks dėmesio.  Be to, visada atsiras tas, kuris norės būti su jumis, leisti laiką kartu, įsipareigoti, tad neblokuokite kelio paviršutiniškais ir niekur nevedančiais santykiais – paleiskite juos ir laukite ateinant į gyvenimą tikros meilės. Kad būtų ramiau, perskaitykite knygą „Ne taip jau jam ir patinki“, atremkite  visus pasiteisinimus ir išmeskite juos iš galvos, nešvaistykite savo brangaus laiko veltui, nes esate vertas to, kas geriausia!

Mokantis kurti sveikus santykius

Sveikuose santykiuose siekiama atsižvelgti ir patenkinti abiejų partnerių poreikius, ieškoti kompromiso, kalbėtis, tartis. Jei esate tas partneris, kuris daug duoda, investuoja laiko, dėmesio, pastangų į santykius, nevengia spręsti problemų, siekia artumo, intymumo ir bendradarbiavimo, sau į porą ieškokite panašiai mąstančio brandaus žmogaus. Sukluskite ir atkreipkite dėmesį ne į tai, kiek jūs stengiatės ir duodate, bet į tai, ką jūs gaunate iš šio žmogaus, iš šio santykio su juo. Ką jaučiate būdamas jo draugijoje? Ar jums gera, saugu, linksma, ramu, jauku? Ar galite pasitikėti šiuo žmogumi, jam atsiverti, kalbėti ir spręsti problemas? Kaip jis reaguoja į jūsų konfliktines situacijas, įsipareigojimus? Žinoma, tobulų žmonių nėra ir nereikia, visi mes unikalūs ir savaip žavūs su savo keistybėmis. Bet būkite budrus draugystės pradžioje ir siekite kiek įmanoma pažinti savo simpatiją: klauskite, domėkitės, stebėkite, kaip jis elgiasi su nepažįstamais žmonėmis, kaip elgiasi su padavėjais, mažais vaikais, ar domisi jūsų gyvenimu, pomėgiais, veikla. Neužmerkite akių rimtiems vertybių nesutarimams, vengimui įsipareigoti rimtiems santykiams, delsimui, pasiteisinimams ir pažadams. Taip pat nepasiduokite visuomenės spaudimui, kad „jums jau laikas kurti šeimą“, „kad galite likti vienišas“, „kad vienam būti baisu“. Taip pat mokite ranka į savo pasiteisinimus, kad „nieko geresnio nesutiksite“, „kad bijote vienatvės, todėl geriau su bet kuo“, „kad jau amžius spaudžia kurti šeimą“. Kurdami šeimą mes darome labai rimtą pasirinkimą, kuris ne tik lems jūsų, jūsų partnerio, bet ir jūsų vaikų gyvenimo kokybę bei bus pavyzdys, kaip reikia kurti šeimą. Rinkitės atsakingai ir skleiskite meilės ir laimės ratą tolyn: laimingi jūs santykiuose – laimingi ir jūsų vaikai.

Jūsų savigarba jums kužda arba šaukte šaukia, kad esate vertas  nuostabių, laimingų, šiltų ir abipuse pagarba grįstų santykių. Ieškokite jų ir kurkite savo karalystę su ta pačia kryptimi žvelgiančiu žmogumi – jūs tikrai to esate vertas. Sveiki santykiai, panašiai kaip sveikata: kai juos turime, mums nekyla klausimų, ar mūsų santykiai sveiki, o sveikata – gera. Tik sušlubavus ar iškilus abejonėms imame nuogąstauti. Niekas nepaneigs, kad sveiki ir harmoningi santykiai – didelis ir visą gyvenimą trunkantis dviejų žmonių darbas, todėl jų statybos plyta po plytos niekada nenutrūks, tik būkite apdairus ir išsirinkite gerą statytoją, kuris nepabūgs gyvenimo šalčių, karščių ir audrų. Kurkite ir ugdykite savo savigarbą, mylėkite ir saugokite save ir, svarbiausia, nesitenkinkite kitų žmonių pažadais, pasiteisinimais ar dėmesio trupiniais – jums priklauso visa, kas geriausia, savo santykiuose turite jaustis gerbiamas, vertinamas, saugus ir mylimas toks, koks esate iš prigimties – karaliaukite savo valdose. Tėvų harmonijoje ir karalystėje gimsta guvūs, energingi ir sveiki vaikai.

Išlaikyti sveiką savigarbą nelengva, nes mus kasdien veikia visuomenės ir artimųjų spaudimas, neišgydytos vaikystės traumos, baikštus proto balsas, kuris įtikina mus, kad turime likti ten, kur esame, nes geriau nebus arba čiupti pirmą pasitaikiusį variantą, nes kito nebus. Taip mes save įkaliname iliuzijose, mus žalojančiuose santykiuose ir depresijoje. Bet išeitis visada yra. Taip, keistis nemalonu, baisu, skausminga, kelia nerimą, nesaugu, bet tai praeina, o likti ten, kur niekas niekada nepasikeis, yra nuosprendis, kurį patys sau pasirašome. Nieko nekeisdami mes užblokuojame kelius į laimę, kurią galėtų suteikti nauja meilė, naujas pomėgis, veikla ar draugai. Apsižvalgykite: visas pasaulis švyti ir savo grožiu mums šaukia, kad esame sukurti meilei, laimei, lengvumui, harmonijai ir polėkiui. Rinktis jums.

2 thoughts on “Per sveiką savigarbą į sveikus santykius

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *