Rašymo terapija

Rašymo terapijos „tėvu“ galima vadinti amerikiečių psichologą Džeimsą Penebeikerį, kuris XX a. devintajame dešimtmetyje iškėlė prielaidą, kad kalbinė išraiška atspindi žmogaus patirtas traumas. Tai gali būti skaudūs vaikystės išgyvenimai, santykiai su kitais žmonėmis, sukrėtę gyvenimo įvykiai, nesėkmės. Rašant galima ne tik sugrįžti į praeitį, įsisąmoninti dabarties momentą – apibrėžti save, koks esu dabar, bet ir įsivaizduoti save ateityje, koks norėčiau būti. Rašymo terapija artima sąmonės srauto technikai, kai neanalizuodami, nevertindami, nekreipdami dėmesio į rašybą ar skyrybą laisva forma atvirai ir nuoširdžiai išliejame jausmus, emocijas, mintis, būseną, kurią dabar jaučiame. Tada galima užsiimti savianalize, kuri padeda geriau save pažinti ir identifikuoti tai, kas mums kelia nerimą, liūdesį ar nepatogumą.

Atsižvelgiant į konkrečią situaciją ir kliento asmenybę bei poreikius taikau laiškų terapiją, jų aptarimą analizuojant, „laisvų asociacijų metodu“ grįstą pokalbį, klausimynus savianalizei, kognityvinės elgesio terapijos pasiūlytą trijų stulpelių metodą ir kt.

Pagrindinės laiškų rūšys:

  • laisvojo rašymo technikos laiškas;
  • meilės ir palaikymo laiškas;
  • laiškas vidiniam vaikui;
  • laiškas tėvams;
  • laiškas buvusiam mylimajam ar draugui;
  • padėkos laiškas Visatai;
  • laiškas sau į ateitį;
  • atsisveikinimo ar santykių užbaigties laiškas;
  • vizualizacijų laiškas.