Rašymo terapija

Rašymo terapijos „tėvu“ galima vadinti amerikiečių psichologą Džeimsą Penebeikerį, kuris XX a. devintajame dešimtmetyje iškėlė prielaidą, kad  rašymas  gali padėti geriau įveikti traumines patirtis. Atlikto eksperimento metu paaiškėjo, kad dalyviai, kurie reguliariai rašė apie skausmingus išgyvenimus ir jiems suteikė prasmę, ilgalaikėje perspektyvoje džiaugėsi geresne sveikata ir rečiau lankėsi pas gydytojus.

Rašymo terapija artima sąmonės srauto technikai, kai neanalizuodami, nevertindami, nekreipdami dėmesio į rašybą ar skyrybą laisva forma atvirai ir nuoširdžiai išliejame jausmus, emocijas ir kylančias mintis. Tai gali būti sudėtingi vaikystės išgyvenimai, santykiai su kitais žmonėmis, sukrėtę gyvenimo įvykiai, nesėkmės, kitos patirtys.

Be to, rašymas ir nuoseklus planavimas leidžia efektyviai siekti savo svajonių ir realizuoti save.

Koučingas išgrynina tikslus, vertybes ir įsitikinimus, o rašymas veikia kaip priemonė, padedanti siekti tikslo. 

Rašymas gydo, kai turi kryptį ir yra tikslingas, t. y. kai gebame prisiimti atsakomybę už save ir norime sau padėti gebėdami jautriai ir kantriai išbūti su savimi. 

Atsižvelgiant į konkrečią situaciją ir kliento asmenybę bei poreikius taikau įvairias koučingo technikas, laiškų terapiją ir jų aptarimą kartu, klausimynus savianalizei.

Pagrindinės laiškų rūšys:

  • laiškas tėvams;
  • laiškas vidiniam vaikui;
  • laiškas buvusiam mylimajam ar draugui;
  • dėkingumo laiškas;
  • laiškas sau į ateitį;
  • meilės ir palaikymo laiškas;
  • atsisveikinimo ar santykių užbaigties laiškas;
  • vizualizacijų laiškas.