Rašymo terapija

Rašymo terapijos „tėvu“ galima vadinti amerikiečių psichologą Džeimsą Penebeikerį, kuris XX a. devintajame dešimtmetyje iškėlė prielaidą, kad  rašymas  gali padėti geriau įveikti traumines patirtis. Atlikto eksperimento metu paaiškėjo, kad dalyviai, kurie reguliariai rašė apie skausmingus išgyvenimus ir jiems suteikė prasmę, ilgalaikėje perspektyvoje džiaugėsi geresne sveikata ir rečiau lankėsi pas gydytojus.

Rašymo terapija artima sąmonės srauto technikai, kai neanalizuodami, nevertindami, nekreipdami dėmesio į rašybą ar skyrybą laisva forma atvirai ir nuoširdžiai išliejame jausmus, emocijas, mintis ir būseną, kurią dabar jaučiame. Tai gali būti sudėtingi vaikystės išgyvenimai, santykiai su kitais žmonėmis, sukrėtę gyvenimo įvykiai, nesėkmės, kitos patirtys. Išlieję jausmus ir mintis galime atsitraukti ir kiek vėliau sugrįžti prie užrašų, kad galėtume identifikuoti tai, kas mums išties svarbu, kas neramina, ką norėtume keisti ir kaip galėtume tai įgyvendinti. Be to, rašant galima ne tik sugrįžti į praeitį, įsisąmoninti dabarties momentą – apsibrėžti save, koks esu dabar, bet ir įsivaizduoti save ateityje, koks norėčiau būti.

Atsižvelgiant į konkrečią situaciją ir kliento asmenybę bei poreikius taikau laiškų terapiją, jų aptarimą kartu analizuojant, „laisvų asociacijų metodu“ grįstą pokalbį, klausimynus savianalizei, kognityvinę elgesio terapiją ir kt.

Pagrindinės laiškų rūšys:

  • laisvojo rašymo technikos laiškas;
  • meilės ir palaikymo laiškas;
  • laiškas vidiniam vaikui;
  • laiškas tėvams;
  • laiškas buvusiam mylimajam ar draugui;
  • padėkos laiškas Visatai;
  • laiškas sau į ateitį;
  • atsisveikinimo ar santykių užbaigties laiškas;
  • vizualizacijų laiškas.