Konsultanto kabinete dažnai girdimos frazės: „nežinau, kas esu ir ko noriu gyvenime“, „noriu atrasti save“, „jaučiuosi gyvenanti kito gyvenimą“. Lygiai taip pat save ar artimą draugą girdite tariantį: „aš pasikeičiau“, „niekada nebebūsiu toks, koks buvau“, „kaip galėjau tiek laiko gyventi užmerktomis akimis?“ Visi šie klausimai mus veda link sudėtingo ir kompleksiško proceso, kuris yra tęstinis ir trunkantis visą gyvenimą – savo autonomiškos tapatybės paieškos, kūrimo ir įtvirtinimo.
Tapatybės formavimosi pradžia tėvų namuose
Savos tapatybės formavimąsi visada lydi atsiskyrimo jausmas – atsiskiriame nuo šeimos, draugų, mylimųjų tam, kad vėl galėtume grįžti į save ir permąstyti bei susidėlioti savo gyvenimo tikslus, vertybes, pomėgius. Bet grįžkime į gyvenimo pradžią. Vaikas save mato taip, kaip jį atspindi tėvai. Jis gali girdėti, kad yra geras, judrus, smalsus ar blogas, lėtas, nerangus. Iš esmės vaiko savęs suvokimui ir savos vertės pajautimui svarbu tai, kiek tėvai sugeba realiai ir tiksliai atspindėti vaiko gabumus ir duotybes. Pavyzdžiui, jei tėvai teigia, kad jų vaikui patinka lankyti dailės mokyklą, nors iš tikrųjų vaikas tam priešinasi, kils vidinis konfliktas tarp to, koks aš turėčiau būti, kaip mane mato kiti ir koks aš esu iš tiesų – taip tolstama nuo tikrojo „aš“, kartais net jo išsižadama ir bandoma kurti naują, dirbtinę tapatybę remiantis kitų lūkesčiais.
Žiūrint į atsiskyrimą nuo tėvų bendrąja prasme jis prasideda gana anksti: jau vaikas, žengdamas pirmuosius žingsnius ima džiaugtis savo laimėjimais ir po truputį deklaruoti savo nepriklausomybę. Šiame etape svarbi tėvų reakcija: jei tėvai šeimoje skatina savarankiškumo ugdymą ir nepriklausomybę, jie džiugsis ir vertins šį pokytį, nors visai normalu, kad kartu ir jaus liūdesį vaikui pradedant atsiskirti, tačiau jie nestabdys ir nebandys sulaikyti vaiko nuo pasaulio tyrinėjimo ir pažinimo. Kitas variantas – šeima, deklaruojanti bendrystę ir vienybę, stengsis slopinti vaiko savarankiškumą ir jį sulaikyti nuo pasaulyje slypinčių pavojų. Pavyzdžiui, mama gali sakyti: „Jei taip toli nueisi vienas, mama liūdės.“ Vaikas sustoja ir, nors jį traukia atrasti ir pažinti pasaulį, jis nebeina, nes jaučia kaltę, kad mama liūdės, bet ir negrįžta atgal – lieka pusiaukelėje. Kai tėvai neleidžia vaikui atsiskirti, jis ir pats to vengia jausdamas pasąmoninę kaltę. Žinoma, žvelgiant į šiuos du skirtingus šeimos modelius, svarbu nenukrypti į kraštutinumus ir atrasti dermę tarp abiejų: vaikui svarbu leisti pažinti ir tyrinėti aplinką pačiam, bet tai turi įvykti tinkamu laiku, kai vaikas jaučiasi saugus ir mylimas tėvų namuose, nes per ankstyvas savarankiškumo skatinimas, nepatyrus emocinės meilės ir šilumos, skatins vaiką jaustis nesaugiai ir nepasitikėti savo jėgomis ir aplinka.
Tėvų gyvenimo modelis ir lūkesčiai
Sulaukęs mokyklinio amžiaus vaikas įgyja vis daugiau įgūdžių, mokosi, jam kyla daug klausimų, abejonių, kritiškiau žiūri į tai, kas jam sakoma, nori pats įsitikinti, tačiau vis dar yra stipriai veikiamas ir priklausomas nuo tėvų. Didesnis lūžis tapatybės paieškose ir iššūkis tėvams prasideda įžengus į paauglystės amžių. Paauglys pradeda maištauti, ieškoti siektinų idealų ir autoritetų, draugų palaikymo ir supratimo, todėl tėvai pasitraukia į antrą planą – tai itin skausminga tėvams, kurie siekia išlaikyti šeimos vienybę ir slopina vaiko savarankiškumą. Paauglys siekia atrasti save, neretai elgiasi priešingai nei iš jo tikisi tėvai, laužo įprastas normas, eksperimentuoja. Šie savasties ieškojimai remiasi išaukštinimu („esu puikus“, „viską galiu pats pasiekti“) ir sumenkinimu („esu niekam tikęs“), kas yra visiškai normalu šiame etape. Dažnai tėvų nepasitenkinimą lemia paauglio bandymai ne tik rinktis skirtingą kelią ir vertybes nei buvo diegiamos šeimoje, bet ir tų galimybių išnaudojimas, kurių tėvas ar motina nerealizavo dėl savo baimės, įsitikinimo, auklėjimo. Pavyzdžiui, dukra gali atkakliai siekti mokslo, nors mamai tai nesuprantama ir net pasąmoningai pavydu, nes ji iškart kūrė šeimą ir gimdė vaikus.
Šis chaotiškas paauglystės etapas lemia, kiek nepriklausomybės ir savarankiškumo įgijo vaikas, svarbi ir šeimos reakcija. Maištaudamas paauglys dar nėra atskiras ir brandus asmuo, todėl maištas gali baigtis ir nesąmoningai grįžtama prie tėvų gyvenimo modelio, norų ir lūkesčių. Tėvų diegiamos vertybės gali būti perduodamos iš kartos į kartą – pavyzdžiui, augdama patriarchalinio modelio šeimoje, kurioje tėvas sprendžia, o motina yra pasyvi, pasiaukojanti namų šeimininkė, dukra gali nesąmoningai pasirinkti tokį kelią. Taip pat mama sąmoningai skatins ją sekti jos pavyzdžiu, nes kitu atveju gali kilti atvira konfrontacija – mama jausis įžeista, išduota ir nusivylusi, kad jos vertybės neturi tęstinumo, nors čia gali slypėti ir gilesnė problema – ar pati mama rinkosi tokį gyvenimą, kokio iš tiesų norėjo? O gal ji tiesiog aklai perėmė savo mamos vaidmenį? Taip pat tėvai gali mėginti siekti realizuoti savo pačių neįgyvendintas svajones savo vaikuose. Tėvas, siekęs futbolininko karjeros, gali nuo mažų dienų užrašyti sūnų į futbolo treniruotes ir skatinti jį siekti aukštų rezultatų. Sūnus gali perimti tėvo entuziazmą ir siekti karjeros, bet naudingiau būtų pačiam su savimi išsiaiškinti – ar tai yra išties tai, ko jis pats trokšta?
Tapatybės krizė
Kadangi tapatybės formavimasis yra nesibaigiantis procesas, tapatybės krizė gali ištikti baigus mokyklą, iširus 20 metų trukusiai santuokai, vaikams palikus tėvų namus ir t. t. Dažniausiai suvokiame patekę į aklavietę tada, kai tai, kas teikė džiaugsmo anksčiau, nebeteikia dabar ir imama abejoti savo gyvenimo verte ir prasme. Tarsi nukrenta raištis nuo akių ir skausmingai suvokiama, kuo gyvenau, kaip ilgai gyvenau ir kaip toli esu nuo savasties. Žinoma, pradžioje gali būti itin sunku suvokti tapatybės krizę, nes bandome slopinti neigiamus jausmus, teigti sau, kad tokio gyvenimo visada norėjome, kad dauguma žmonių taip gyvena ir yra laimingi, kad per vėlu ieškoti savęs ar tiesiog tai lemia, pavyzdžiui, vidurio amžiaus krizė. Susidurti su pačiu savimi akis į akį ir suvesti sąskaitas su savimi gali būti itin nemalonu, skausminga ir tai reikalauja daug drąsos ir atsivėrimo.
Jolantai 30 metų, ji yra namų šeimininkė ir šiuo metu išgyvena skyrybų skausmą. Su savo vyru ji praleido 8 metus, turi 2 vaikus. Jolanta yra labai rūpestinga ir pareiginga, globėjiška – savo gyvenimo prasmę suvokia tik per šeimą ir pagalbą jiems, todėl, nors prieš ištekėdama galvojo apie studijas, bet nusprendė pasišvęsti šeimai ir jos interesams. Jos gyvenimas buvo ramus ir stabilus, kol vyras nepaprašė skyrybų. Kadangi savo tapatybę ir vertę ji sieja tik su vyro ir vaikų gerove, dabar ji neišvengiamai patiria tapatybės krizę, nes neturi į ką atsiremti, nebežino, kas esanti ir ko norinti šiame gyvenime.
25-erių Miglei puikiai sekėsi kopti karjeros laiptais – puikiai pabaigtos studijos, magistro laipsnis, trokštama darbo vieta ir galimybės kilti aukščiau. Moteris visą laisvą laiką skiria darbiniams įgūdžiams tobulinti, vyksta į seminarus, konferencijas – gyvena darbu. Tačiau vieną dieną jos vadovas praneša. kad jos pareigybė naikinama, todėl teks ieškoti darbo kitur. Miglė patiria frustraciją, žemė slysta iš po kojų, nežino ko imtis, nes visą jos gyvenimo pamatą, o, kaip paaiškėtų vėliau, ir savos vertės pajautimą sudarė darbas. Ją ima neviltis, ji ima abejoti savo gabumais ir įgūdžiais, nusivilia pasauliu.
Sigita yra 55-erių metų laimingai ištekėjusi moteris, užauginusi 3 vaikus. Jos santykiai su vyru ir vaikais visada buvo artimi ir glaudūs, tačiau vaikams pareiškus, kad jie suaugo ir ketina palikti tėvų namus, ją apėmė liūdesys, pyktis dėl jų nedėkingumo ir savo vertės menkinimas. Ji buvo laimingiausia, kai namuose klegėjo vaikai, kai kartu ruošė pamokas, kartu gamino, žaidė, vyko į bendras šeimos išvykas. Ji bando teigti, kas viskas gerai, bet pasąmoningai pyksta ant vaikų, kad jie išeina ir kad jų gyvenime atsirado kiti, svarbesni asmenys. Kadangi ji tapo irzli, pikta ir apatiška, santykiai su vyru suprastėjo. Ji klausia savęs: „Ar verta buvo paskirti visą gyvenimą vaikams, kurie to nevertina ir net neaplanko?“
Kaip matome, Jolanta, Miglė ir Sigita patiria tapatybės krizę, nes neturi autonomiškos tapatybės, jų tapatybė yra išvestinė, todėl savo vertę suvokia tik per santykius su vyru ir vaikais ar darbą. Kai šis pagrindas išnyksta, joms tenka susidurti su tuštuma ir skausmu, kuriuos išgyvendamos ir pripažindamos jos gali mokytis kurti savo tapatybę. Joms teks grįžti į vaikystę ir susidurti su tėvų kompleksais ir lūkesčiais, atsakyti sau, ar jos jau patyrė atsiskyrimą nuo tėvų, ar gali spręsti savarankiškai ir prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą? Taip pat reikės mokytis pamilti, priimti ir vertinti save besąlygiškai, nuspręsti, kas joms gyvenime svarbiausia, kaip to pasiekti, atrasti savarankiškų pomėgių.
Atsiskyrimas nuo tėvų namų
Nors atsiskyrimas nuo tėvų namų yra natūralus ir būtinas procesas žmogaus gyvenime, tačiau tai skausminga tiek tėvams, tiek atsikyrinčiajam. Svarbiausia ne neigti, ignoruoti ar teigti, kad viskas liks po senovei ar kad tai nereikšminga, nes tai signalizuoja vieno reikšmingo etapo pabaigą tiek tėvams, tiek vaikui. Liūdesys yra emocija, padedanti atsiskirti, todėl reikia atlikti „liūdėjimo darbą“ tam, kad būtų galima susikurti naują, atskirą tapatybę. Pasak šveicarų psichoanalitikės Verenos Kast, liūdėdami mes atsiskiriame nuo su kitu žmogumi sukurto savojo Aš ir persiorientuojame į individualųjį Aš.
Svarbu suvokti, kad, nors aktyvus atsiskyrimas nuo tėvų prasideda dar paauglystėje, tačiau nepavykus atsiskirti nuo tėvų tai galima ir būtina padaryti ir daug vyresniame amžiuje. Kai nesame atsiskyrę nuo tėvų, iš esmės neturime tvirtos pozicijos savo gyvenimo atžvilgiu ir neprisiimame atsakomybės, dvejojame, leidžiame tėvams, o vėliau ir sutuoktiniams ar draugams priimti už mus svarbius gyvenimo sprendimus. Lina augina trejų metų dukrą, tačiau ne visada jaučiasi tvirta priimdama auklėjimo sprendimus, todėl jos mama nuolat jai aiškina ir pataria, kaip ji turėtų elgtis ar nesielgti. Savaime suprantama, tai provokuoja jaunos moters pyktį ir susierzinimą, todėl moterų santykius lydi nuolatiniai ginčai, kurie nieko neišsprendžia. Nusprendusi atsiskirti nuo mamos moteris turėtų paaiškinti, kad tai yra jos vaikas ir atsakomybė, todėl ji stengiasi auginti vaiką taip, kaip jai atrodo teisinga nebijodama retkarčiais suklysti. Kadangi atsiskyrimas provokuoja permainas, mama gali įsižeisti, reaguoti itin jautriai ir bandydama sukelti dukros kaltę skatinti ją grįžti į dabartinę santykių poziciją. Mama pasąmoningai vengia paleisti dukrą, nes ir jai reikės atrasti naują savo tapatybę, o tai baugina. Siekiant sėkmingai atsiskirti svarbu nesivelti į ginčus, išlaikyti vidinę ramybę ir tvirtą poziciją.
Normalu, kad tiek vaikas, tiek tėvai išgyvena nerimą, baimę, nežinomybę, dvejones, ar elgiasi teisingai, nes lengviau būtų grįžti į senas vėžes, tačiau tai neišspręstų problemos. Neatsiskyrimo šaknų visada reikia ieškoti tėvų namuose, nes jei pastebite esantis sutuoktinio valdžioje, vadinasi, neatsiskyrėte nuo tėvų ir dėl to neįgijote autonomijos, o tai lemia, kad leidžiate kitiems gyventi jūsų gyvenimą. Atsiskyrimas neįvyksta staiga, tai gali tęstis ilgą laiką, kol abi pusės išgyvens netekties sielvartą, kad nebebus taip, kaip buvo, gali įnirtingai priešintis ir bandyti išlaikyti įprastą santykių modelį, atsiriboti, demonstruoti pyktį ar manipuliuoti („aš tau visą gyvenimą atidaviau, o tu taip atsidėkoji?“) Svarbu palaukti, kol audra nurims, ir bus galima kurti naujus, savo nepriklausomybe nuo tėvų namų grindžiamus santykius.
Tiek tėvai, tiek vaikas turi iš naujo kurti atskirumo ir bendrumo santykį suvokdami savo asmenines ribas ir atsakomybę. Vaikai visiškai prisiima atsakomybę už savo sprendimus ir jų pasekmes, gali klausti daugiau gyvenime patyrusių tėvų patarimų, tačiau vertindami per savo prizmę nusprendžia, kiek patys su tuo sutinka ir kaip elgsis. Tėvai priima vaikus kaip suaugusius individus, kurie gali patys nuspręsti ir atsakyti už savo sprendimus, kad jie nėra tėvų nuosavybė ar kopija, todėl patys renkasi savo gyvenimo kelią, tėvai neįsižeidžia, kad jis nesutampa su jų pasirinktu keliu. Atsiskyrimą išgyvenę tėvai suvokia, kad gyvenimas tęsiasi, atranda naujų pomėgių ir užsiėmimų, supranta turį daugiau laiko sau. Suaugęs vaikas šeimoje jaučiasi saugus ir mylimas nepaisant to, kokį kelią nusprendžia pasirinkti.
Kas yra autonomiškai tapatybė?
Verena Kast savo knygoje „Prarasti ir atrasti save“ teigia, kad mūsų tapatumo pagrindas – jausmas, kad esi gyvas. Šiame jausme slypi galimybė savuoju Aš aktyviai dalyvauti gyvenime ir galiausiai save realizuoti – gyvybingumas, Aš aktyvumas ir savęs realizavimas lemia vienas kitą. Siekiant autonomiškos tapatybės būtina prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą ir prisiimti galią priimti savarankiškus sprendimus, atsakyti už juos ir jų sukeltas pasekmes. Tai aktyvi gyvenimo pozicija, kai suvokiu, kad pats renkuosi gyvenimą, o ne aplinkybės ar kitų žmonių nuostatos mane formuoja. Svarbus ir tapatybės vientisumo suvokimas – nors per gyvenimą keičiuosi, keičiasi mano nuomonės ir vertybės, bet išlieku savyje vientisas su visomis įvykusiomis transformacijomis. Priimu ne tik maloniąją savo pusę, bet ir savo šešėlį, suvokiu savo žmogišką netobulumą ir trapumą. Turiu teisę klysti, nežinoti, nemokėti, persigalvoti, pasakyti „ne“ ir dėl to nesijausti prastesnis už kitus. Esu visiškai atsakingas už savo gyvenimo kokybę, todėl jei kažkas manęs netenkina, esu laisvas tai pasakyti ir imtis atitinkamų veiksmų. Kiti žmonės, aplinka ar darbiniai pasiekimai nelemia mano vertės jausmo, nes esu vertingas savaime, kaip ir visi kiti žmonės. Siekiant išugdyti autonomišką tapatybę svarbu nenustoti savęs klausti: „Kas man svarbu šiame gyvenime? Ką norėčiau pasiekti? Kas man teikia laimės? Kaip realiai tai įgyvendinti?“
Būnant poroje svarbu nesusilieti su kitu žmogumi ir nepradėti gyventi kito asmens gyvenimo išsižadant savęs, nes taip, be abejonės, nuskriaudžiame save. Raskite laiko sau, savo pomėgiams, draugams, nebijokite atvirai reikšti savo nuomonę ir poziciją jums svarbiais gyvenimo klausimais. Būti savimi – jaustis gyvam, išsilaisvinti iš stereotipų ir vertinimų, nebijoti pasielgti žaismingai, spontaniškai ar kvailai, būti nuoširdžiam sau ir kitiems. Autentiškas žmogus ir žavi tuo, kad būdamas savimi skleidžia energiją ir ramybę skelbdamas pasauliui žinią: „Jaučiuosi puikiai savo paties kompanijoje.“
Tapatybės paieškas galima palyginti su svogūno lukštais: nulupame vieną ir pasirodo kitas, bet vis dar to paties svogūno. Tapatybė nuolat kinta ir įgyjant patirties ir išminties tampa vis brandesnė ir atsakingesnė. Jei esate nežinioje ir nerandate atsakymų į klausimus, kas esate ir kur einate, esate teisingame kelyje – skiriate dėmesio sau ir savo vidiniam pasauliui pažinti, o teisingi klausimai veda link teisingų atsakymų. O jei pažvelgęs į praeitį stebitės, kaip galėjote tiek laiko gyventi užrištomis akimis, vertėtų jus pasveikinti nulupus dar vieną svogūno lukštą ir įžengus į kitą savo tapatybės kūrimo etapą.