Sudėtinga vaikystė – ne nuosprendis, o galimybė kurti savo gyvenimą kitaip

Idealių šeimų nebūna, tačiau užaugti šeimoje, kurioje jautiesi mylimas, saugus, palaikomas ir vertinamas toks, koks esi, kurioje atsižvelgiama į tavo poreikius, norus, skiriama dėmesio tau ir tavo pasauliui pažinti – tikra palaima, išugdanti sveiką meilę sau, savivertę, pasitikėjimą savo jėgomis ir teigiamą požiūrį į aplinką. Deja, mes negalime pasirinkti šeimos, kurioje gimsime ir augsime, todėl neretai susiduriame su disfunkcinėmis šeimomis, kurios negeba spręsti esminių problemų, neigia realybę ir kuriose vyrauja emocinis šaltumas, todėl vaikas ne  tik nepatiria besąlygiškos meilės ir šilumos, bet ir jausdamasis nesaugus ir siekdamas sulaukti bent kiek dėmesio ir pripažinimo išsižada savo poreikių ir ima tenkinti artimųjų siekdamas įtikti ir jaustis vertingu. Dažniausiai disfunkcinės šeimos modelis nesąmoningai perimamas iš kartos į kartą, tačiau šį ydingą užburtą ratą galima nutraukti sąmoningai suvokus esant jos nariu ir prisiimant atsakomybę už savo gyvenimą.

Augti valdingoje šeimoje

Šios šeimos modelis – kai vienas iš tėvų (rečiau abu, dažniausiai motina) trokšta valdžios, todėl siekia primesti savo nuomonę, įsitikinimus, jaučiasi visažiniu ir atsakingu už vaiko gyvenimą, pasirinkimus ir sprendimus. Gali susidaryti įspūdis, kad tai rūpestingas ir dėmesingas tėvas, tačiau išties jį valdo ir motyvuoja jo siekis įtvirtinti savo valdžią ir jaustis reikšmingu kitų šeimos narių atžvilgiu, o ne nuoširdi meilė ir domėjimasis vaiku. Toks tėvas ar motina aktyviai dalyvaus vaiko gyvenime – organizuos iškylas, gimtadienio šventes, spręs, kokius rūbus rengtis, ką valgyti, su kuo draugauti. Toks vaikas neskatinamas ugdyti savarankiškumo ir autonomijos, todėl auga priklausomas nuo tėvo ar motinos, kuris jaučiasi atsakingas už jo gyvenimą ir priima svarbiausius arba tiksliau – visus sprendimus. Vieną dieną vaikas užauga ir turėtų įvykti natūralus atsiskyrimas nuo tėvų ir savarankiško gyvenimo kūrimo pradžia. Tačiau visą gyvenimą vaikui „pašventęs“ tėvas, kuris savo tapatybę suvokia per savo įtaką vaikui, visiškai nenori atsisveikinti su šia ypatinga role, todėl ir toliau siekia aktyviai dalyvauti dukros ar sūnaus gyvenime patarinėdamas ir nurodinėdamas, kaip reikėtų elgtis. Rodos, vaikas galėtų deklaruoti savo nepriklausomybę pareikšdamas tėvams, kad jau užaugo ir geba atsakyti už save, tačiau išties jis neturi savo autonomijos ir nesijaučia savarankiškas ir gebantis pats priimti sprendimus, todėl verčiau lieka po tėvų sparneliu arba ryžtasi kurti santykius, kuriuose jų galva ir toliau bus valdžios trokštantis tėvas ar motina. Partneriu gali būti pasirenkamas švelnus ir nuolaidus asmuo, todėl taip sudaromos puikios sąlygos trečiam asmeniui iš šalies vadovauti šiems santykiams. Taip pat savos tapatybės nesukūręs asmuo gali pasąmoningai pasirinkti aktyvų, veržlų ir kontroliuoti mėgstantį partnerį, kuris prisiims jo atsakomybę ir priims svarbius sprendimus, tačiau taip susidaro konfrontacija tarp valdžios trokštančio tėvo ir pasirinkto partnerio.

Galima matyti, kad valdžią įdiegti ir ją palaikyti padeda visažinio statusas, kuriuo vaikas įtiki, todėl aplinkinis pasaulis, anot tėvo, yra nesaugus, baimingas, jame gausu pavojų ir klaidų, o namuose – stabilumą kuria tėvų įvestos taisyklės ir priimti sprendimai. Tačiau išties šie santykiai yra pagrįsti visišku vaiko nuolankumu, kontrole ir manipuliacijomis: „aš žinau viską“, „elkis taip, kaip noriu, nes kitaip bus blogai“, „tu negali priimti tinkamo sprendimo“. Valdžią tėvai gali siekti išreikšti tiesiogiai arba būdami pasyviai agresyvūs – tai yra pasirinkdami aukos vaidmenį ir taip manipuliuodami siekia sužadinti kaltės jausmą vaikui, ypač suaugus. Pavyzdžiui, motina gali dėtis vis negaluojanti taip siekdama atitraukti sūnų nuo jo sukurtos šeimos. Be to, teigdama, kad visą gyvenimą jam paaukojo, kad pati nieko neturinti, sužadins stiprų sūnaus kaltės jausmą ir skaudžią dvejonę, kaip nepalikti mamos vienos ir neapleisti savo šeimos.

Augti priklausomybių turinčioje šeimoje

Šios šeimos modelis paremtas tuo, kad vienas iš tėvų arba abu tėvai yra priklausomi, pavyzdžiui, nuo alkoholio, narkotikų, raminamųjų, kompulsyvaus valgymo, nesveikų tarpusavio santykių ar ligos. Jei prieš tai aptartoje šeimoje valdžia sutelkiama vieno iš tėvų rankose, tai šiuo atveju vaikas auga šeimoje, kurioje dominuoja silpnumas, negebėjimas pasipriešinti ydingiems įpročiams ir prisiimti atsakomybės už savo gyvenimą. Šios aplinkos veikiamas vaikas, užuot džiaugęsis nerūpestinga ir žaisminga vaikyste, yra linkęs jos išsižadėti, nes pasąmoningai jaučia kaltę dėl tėvų gyvenimo ir dažnai prisiima atsakomybę ir pareigą, pavyzdžiui, pasirūpinti jaunesniais broliais ar seserimis, silpnu tėvu ar motina, būti atrama, todėl iš esmės tėvų ir vaiko vaidmenys apverčiami aukštyn kojomis. Toks vaikas neretai būna itin pareigingas, stropus, atsakingas, darbštus, rimtas ir ūkiškas dėl ant jo gležnų pečių per anksti kritusios suaugusio žmogaus naštos. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad tai nėra jau toks vaiką žeidžiantis modelis, nes jis įgyja savarankiškumo, atsakingumo, geba rūpintis ne tik savimi, bet ir kitais. Tačiau augdamas rūpesčio ir globos reikalingoje šeimoje jis visiškai išsižada savasties ir savo poreikių paaukodamas savo gyvenimą kitų gerovei. Šis žmogus yra linkęs savo vertę tapatinti su kitų laime ir jį pasąmoningai traukia žmonės, kurie vengia atsakyti už savo elgesį ir kuriems reikia nuolatinio rūpesčio ir palaikymo. Taip savęs išsižadantis asmuo ne tik tampa priklausomas nuo aplinkinių įvertinimo ir noro jaustis reikalingam, nesukuria savo tapatybės ir nerealizuoja savo poreikių, bet ir užgožęs save ir gyvendamas kitų žmonių gyvenimą rizikuoja įklimpti į destruktyvius santykius, iš kurių sunku išlipti dėl noro jaustis naudingam ir vertinamam. Įsivaizduokite, merginą, augančią taurelės nevengiančioje pakilnoti šeimoje. Ji ne tik tvarko namus, gamina valgyti tėvams ar jaunesniems broliams, bet ir meilę suvokia tik kaip poreikį būti naudingai, nes kitos meilės formos ji nemačiusi. Užaugusią ją gali sužavėti, pavyzdžiui, alkoholio nevengiantis vyras, kuriam nereikės pernelyg stengtis norint laimėti jos meilę, asistuoti ar rodyti jai dėmesį ir švelnumą, nes jam pakaks parodyti savo silpnumą ir negebėjimą spręsti savo problemas, ir mergina instinktyviai jausis reikalinga, o tai iš vaikystės ji bus linkusi tapatinti su meile.

Augti mylėti negebančioje šeimoje

Turbūt sunku įsivaizduoti šeimą, kurią sieja tik formalus buitinis bendravimas („ar pavalgei?“, „ar nešalta?“, „nupirkau naują striukę“), tačiau emocinio ryšio nėra. Nors iš pradžių gali pasirodyti, kad šios frazės išreiškia meilę ir rūpestį, nes tenkinami pagrindiniai žmogaus poreikiai, tačiau tai labiau struktūruotas, šaltas ir formalus bendravimas, kurį sąlygoja pareigos jausmas („taip reikia, nes taip elgiasi kitos šeimos ir tai yra normalu“). Toks šeimos modelis gali susiklostyti tarp partnerių, kurie susituokė dėl išskaičiavimo ar dėl to, kad „reikia“ sukurti šeimą ar per vėlu ieškoti kito partnerio, nors su šiuo nesutaria ir nejaučia pilnatvės, taip pat šis gebėjimas nemylėti gali būti perduotas iš ankstesnės kartos. Jei tėvai augo šeimoje, kurioje nebuvo vertinamas emocinis ryšys ir neskiriama nuoširdaus dėmesio vaikui pažinti, jiems atrodys natūralu auginti vaiką vengiant glaudaus ir artimo emocinio ryšio. Tokios šeimos iš šalies gali atrodyti pavyzdinės ir žavėti aplinkinius, nes vaikais pasirūpinta – jie aprengti, pavalgydinti, turi telefoną ar kompiuterį, neretai lanko gerą mokyklą. Tačiau vaikas nesijaučia pilnavertis, nes jam trūksta tėvų dėmesio, šilumos, palaikymo ir svarbiausia – meilės. Jis gali išgyventi vidinį konfliktą, nes išorė teigia, kad jo šeima pavyzdinė ir graži, tačiau viduje jis jaučia tuštumą ir atstūmimą. Kadangi šiai šeimai svarbus aplinkinių įvertinimas, ji stengiasi atrodyti teigiamai – vaikas lanko gerą mokyklą, puikiai mokosi, todėl tai kelia žavesį, o pats vaikas, jausdamas, kad tėvai vertina jo gaunamus aukštus pažymius, stengiasi dar labiau, kad sulauktų bent kiek trokštamo dėmesio ir palaikymo. Suaugus šis vertinimo mechanizmas ir toliau tęsiasi – vedamas perfekcionizmo asmuo renkasi pripažinimą skatinančias studijas ir darbą, sunkiai ir alinančiai dirba, kad pajaustų savo vertę, nes nežino, ką reiškia tikra meilė sau ir savivertė. Kalbant apie santykius tokioje šeimoje augęs asmuo bus linkęs surasti emociškai neprieinamą partnerį, kas jam primins vaikystės modelį, arba bus itin jautrus, pažeidžiamas ir bijos kartoti savo tėvų klaidas kurdamas savo šeimą. Kadangi meilės poreikis yra žmogiškas ir natūralus, net užaugęs asmuo gali siekti bandyti pelnyti savo tėvų meilę, tačiau, deja, bergždžiai: „Kodėl nesi laimingas? Juk pavalgęs, apsirengęs, turi naują išmanųjį telefoną, pataupysiu ir nupirksiu tau kitą kompiuterį…“

Kaip nekartoti tėvų klaidų?

Kadangi vaikystė – pamatai, ant kurių vėliau statomas žmogaus gyvenimas, nemaža dalis žmonių linkę kaltinti tėvus ar nelaimingą vaikystę dėl jų tolimesnių nesėkmių ar klaidų gyvenime: ką gavome vaikystėje, tą ir atnešame į savo ir kitų gyvenimus. Ir nors lengviau svajoti apie mylinčią  ir darnią šeimą ar žavėtis draugo šeima, kuri nėra tobula, bet grįsta emociniu artumu, vis dėlto naudingiau atmerkti akis ir pripažinti savo skaudžią tiesą, ją dar kartą išgyventi ir integruoti į savo patirtį kaip buvusią tikrovę. Galbūt mūsų tėvai mums davė viską, ką galėjo, nes ir patys tiek turėjo? Verčiau atsiverti šiai patirčiai sąmoningai ir jaustis dėkingam už tai, kad mums suteikta galimybė priimti, pažinti ir nutraukti šiuos žalingus šeimos modelius keičiant juos į sveikesnius. Sveikimas prasideda nuo vaikystės realybės pripažinimo ir  priėmimo, gebėjimo prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą ir sąmoningai rinktis kitokį šeimos modelį.

Sugrįžkime prie valdžios trokštančios šeimos modelio. Kaip ir buvo minėta, užaugo nesavarankiškas, savos tapatybės neturintis ir atsakomybės už savo gyvenimą neprisiimantis žmogus, kurį ir toliau trokšta globoti tėvai. Vertėtų suprasti save kaip suaugusį žmogų, kuris pats geba spręsti iškylančias problemas ir tvarkytis su gyvenimo iššūkiais. Siekiant sukurti sveikus asmeninius tarpusavio santykius svarbu atskirti šeimos ir savo asmeninį gyvenimą, į kurį neretai norėtų kištis tėvai. Reikėtų nubrėžti aiškias asmenines ribas ir paaiškinti tėvams, kad asmuo yra suaugęs ir pats geba spręsti, rinktis ir atsakyti už save. Asmenybės brandą ir savarankiškumą rodo pasirinkimas eiti savo keliu ir kurti savo šeimą, o ne gyventi pagal tėvų lūkesčius. Nieko keisto, kad tokia situacija gali įskaudinti tėvus, sukelti jų pyktį, priešiškumą ir manipuliacijas siekiant susigrąžinti vaiko priklausomybę, tačiau jie turi paleisti savo užaugusius sūnų ar dukrą ir atrasti savo naują tapatybę. Kuriant savo šeimą derėtų suprasti, kad vaikui reikalinga ne tik globa ir rūpestis, bet ir pasitikėjimas juo, kuris skatina jį savarankiškai tyrinėti pasaulį ir jį palaikant priimti mažesnius ar didesnius sprendimus, tuo skatinant prisiimti atsakomybę už save.

Priklausomybių turinčioje šeimoje užaugo savarankiškas, atsakingas, rūpestingas ir pareigingas asmuo, kuris savo asmenybės vertę matuoja pagal globą ir rūpestį kitiems. Šiam žmogui gresia ne tik perdegimas ar savasties praradimas neskiriant laiko sau ir savo reikmėms, bet ir įklimpimas į destruktyvius santykius, kuriuose jaustųsi reikalingas. Svarbu suvokti, kad kiekvienas žmogus turi prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą ir savo sprendimus, todėl reikėtų nusimesti šią sunkią naštą už kitus nuo savo pečių. Taip pat šioje šeimoje augusiam žmogui vertėtų išmokti atrasti ir pamilti save, pajausti savo vertę, kuri kyla natūraliai, o ne priklauso nuo pagalbos kitiems. Svarbu suvokti, kad kiekvienas žmogus yra vertas meilės ir rūpesčio, todėl sveiki santykiai yra paremti abipuse pagarba, dėmesiu ir juose tenkinami abiejų žmonių poreikiai. Siekiant ugdyti savo asmenybę pravartu kartais išmokti pasakyti „ne“ ir nusibrėžti asmenines ribas, kurios neleis manipuliuoti ar pasinaudoti jūsų gerumu žmonėms, kurie vengia spręsti savo gyvenimo problemas. Svarbu atrasti laiko sau ir savo poreikiams, užsiimti mėgstama veikla, pailsėti, žaismingai ir valiūkiškai pasidžiaugti gyvenimu,  o santykius kurti su partneriu, kuris gerbs ir tenkins ne tik savo, bet ir jūsų poreikius, gebės susidoroti su gyvenimo iššūkiais. Kuriant savo šeimą vertėtų derinti globą su savarankiškumo ugdymu.

Emociškai šaltoje šeimoje užaugęs vaikas yra nepasitikintis savimi, dažnai jautrus, baugštus ir užsisklendęs, linkęs savo vertę matuoti pasiekimais ir laimėjimais. Reikėtų ugdyti suvokimą, kad kiekvienas žmogus yra savaime vertas meilės ir laimės, ir kad jei tėvai negebėjo jos suteikti, ją galima gauti  iš kitų asmenų, pavyzdžiui, savo sutuoktinio. Svarbu nenusivilti pasauliu ir neprarasti tikėjimo fundamentaliomis vertybėmis. Siekiant saugoti save ir savo sveikatą vertėtų išmokti nepersidirbti, atsisakyti mąstymo „juoda ir balta“, kuris kelia nerealius perfekcionistinius tikslus, ir svarbiausia – atsisakyti savo vertės pajautimo per savo pasiekimus. Taip pat svarbu ugdyti pasitikėjimą savo jėgomis, nebijoti klysti ir sulaukti kritikos, atsiverti pasauliui ir skatinti bei palaikyti patį save. Meilės sau ugdymas padės ne tik atlaidžiau ir mažiau kritiškai žiūrėti į save, bet ir pajausti savo vertę bei pasitikėti savimi. Kartais nemylinčioje šeimoje augę vaikai bijo kurti savo šeimas, kad nekartotų tų pačių klaidų, todėl svarbu pabrėžti, kad vien suvokimas, kad augta tokioje šeimoje ir tai skaudu, sąmoningai renkantis vaikų auklėjimo būdą padės išvengti ar bent kiek įmanoma sušvelninti šį žalingą modelį, nes dažnai tokių šeimų vaikai būna itin jautrūs.

Kurti savo šeimos modelį ir stengtis išvengti esminių tėvų klaidų gali būti nelengva, tačiau sąmoningai rinkdamiesi kitą kelią mes išdrįstame nutraukti šį vaiką žalojantį uždarą ratą. Tobulų tėvų nėra ir negali būti, todėl mums suteikiama teisė klysti ir svarbiausia – pripažinti klaidas ir savo žmogiškumą. Kaip buvo minėta, disfunkcinės šeimos negeba spręsti savo problemų, taip pat pripažinti savo silpnumo, ydų, klaidų, todėl vien tai, kad atsiveriate šiai naujai patirčiai ir pripažįstate savo silpnumą ir baimes rodo, kad esate stiprus ir pasirengęs perduoti šią žinią savo vaikams, nes vaikui reikia ne šabloniško, neklystančio ar tariamai idealaus tėvo, o autonomiško, autentiško, klystančio bei nuoširdaus tėvo.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *