Visuomenės vertinimo spąstuose

Mes žmonės – socialios būtybės: mums svarbu jausti palaikymą, bendrumą, gebėti dalintis, būti grupės dalimi. Pakeitę darbą jaučiamės nejaukiai ir nesaugiai, kol įsiliejame į kolektyvą ir pritampame, norisi keliauti ir tyrinėti neatrastas vietas, bet vienam – nedrąsu ar nuobodu, gaminti smagiau dviese ir t. t. Taip pat mus veikia socialinės normos ir įstatymai, kurie saugo mūsų gyvybę, turtą, gerovę. Tačiau greta egzistuoja ir nerašytos visuomenės taisyklės, kurios vertina mūsų amžių, kūno sudėjimą, pasiekimus, išsilavinimą, šeimyninę padėtį, elgesį pagal kažkieno sukurtus standartus. Kaip atsilaikyti įkyriam aplinkos spaudimui ir išlikti ištikimam sau pačiam?

 

Iškreipta vaikystė

Deja, daugelis iš mūsų augdami vaikystėje frazę „ką pagalvos kiti?“ girdėjo dažniau nei „ko norėtum tu pats?“ Nebūtina pasakyti to balsu, nes įsitikinimai ir iš jų kylantis elgesys kalba patys už save. Kiek kartų puolėme tvarkyti namus prieš svečiams ateinant įtikėję, kad kiti vaikai visada tvarkosi ir ne tokie nevalos kaip mes? Kiek kartų lyginome save su draugu, kuriam geriau už mus sekasi mokytis ar šokti? Kiek kartų buvome drausminti už spontaniškumą ir kūrybingumą, kol išmokome slopinti save ir elgtis kaip kiti? Be abejo, vaikams reikėtų skiepyti tvarkos ir pareigos jausmą, bet galima rasti būdą tai padaryti nežalojant jų savivertės ir neugdant perfekcionizmo, kai nudažom pasaulį tik juoda ar balta spalvomis.

Vaikystėje dažnai sužeidžiamos mūsų savasties šaknys ir toliau į pasaulį einam nešdamiesi sukurtą tapatumą ir norą prisitaikyti bet kokia kaina. Vaikai nesąmoningai perima tėvų pasaulio pamatus, todėl šis mechanizmas perduodamas iš kartos į kartą. Visi mes gimstam unikalūs ir apdovanoti savaip, todėl suklestėtume, jei būtume mylimi ir priimami tokie, kokie esam iš prigimties. Joana judri ir aktyvi – puikiai save realizuotų sporte ar šokiuose, Tadas – santūrus ir mėgsta tikslumą – galbūt eitu mokslininko ar mediko keliu, Ineta – kūrybinga ir spontaniška – galbūt puikiai užimtų vaikus ar vestų seminarus? Blogiausia, kad tėvai, nesuvokę patekę į visuomenės vertinimo gniaužtus, ima lyginti savo vaikus ir spausti į atitinkamus rėmus – natūralios jų prigimtinės savybės užgožiamos ar net slopinamos ir imama reikalauti kitų. Žinoma, vaikui, kuriam sunkiau sekasi mokytis reikėtų skirti dėmesio ar papildomų pamokų, bet nesumenkinti jo ir nežaloti lyginant su bendraamžiais. Kodėl nepasidžiaugus jo iniciatyvumu, drąsa, komunikabilumu? Nelaimingos vaikystės pasekmė – žmogus, pabaigęs prestižinius mokslus, keliantis aplinkinių susižavėjimą ir nudžiuginęs artimuosius, tačiau jaučiantis didelę tuštumą savyje…

Savasties paieškose

Turbūt viso gyvenimo užduotis – rasti balansą tarp laiko sau ir buvimo su kitais žmonėmis. Nors mums reikia bendrystės ir priklausymo savų ratui, tačiau per daug įsitraukimo į grupę gali lemti susvetimėjimą sau pačiam, kai pameti autentiškumą, nebegirdi savo vidinio balso, renkiesi tai, ką renkasi masė nepaisydamas savo individualių poreikių. Svarbu būti atviram sau pačiam ir paklausti: „Ar šią grupę pasirinkau, nes esu išsigryninęs ir pažinodamas save suvokiu, kad tai mano bendraminčiai, žmonės, su kuriais esu laisvas ir atsipalaidavęs? Ar priklausau šiai grupei, nes tada nesijaučiu vienišas ir svetimas, mane užpildo buvimas šalia kitų žmonių?“ Sveikas santykis su aplinka prasideda nuo ryšio su savimi – man gera būti su savimi, ilsėtis, kelti tikslus ir juos siekti, bet taip pat gera dalintis ir išgirsti kitokių nuomonių, pastebėjimų, įžvalgų. Pavojus kyla tada, kai save sutapatiname su aplinkiniais ir bijome išsiskirti, būti kitokie, atstumti, nepopuliarūs. Brandžiuose ryšiuose būna nesutarimų ir nuomonių išsiskyrimų, tačiau tai nelemia mūsų vertės ar santykių galo.

Visuomenės vertinimo skalėje aukštai patenka drąsios, komunikabilios, veržlios, energingos, kartais paviršutiniškos asmenybės. Svarbu – kaip atrodai iš šalies. O ramesni, gilesni, uždaresni žmonės neretai laikomi keistais ar atsiskyrusiais, net išsišokėliais. Tada girdime kitus sakant „tu per daug jautri“, „jis per daug rimtas“, „nesigilink“, „daugiau atsipalaiduok“ ir pan. Nuo aplinkinių vertinimų, moralizavimo ir kritikavimo nepabėgsime – tai natūralu, tačiau į ką remsimės mes? Grįžtame prie vaikystės – jei nuo mažų dienų turėjome keisti ar laužyti save, suaugę vėl girdėdami tuos pačius raginimus jausimės nepilnaverčiai, užsisklęsime savyje, bėgsime ar piktai ginsimės. Geriausia – pasiimti sijoklį ir leisti aplinkinių replikoms kristi žemyn pro tinklelį, tai neišvengiama. Tada savęs paklausti, ar tai prasminga, ar turi pagrindą, ar norėčiau kažką keisti? O gal tai tiesiog spėlionės, nežinojimas, baimė, neišmanymas, apkalbos, net pavydas.  Svarbu visada sugrįžti prie esminio klausimo: „Ko noriu aš pats?“

Vertinimo gniaužtuose

Visuomenė visais laikais vertino ir visada rasdavo prie ko prikibti. Šiurpokas pavyzdys,  kad net per laidotuves kaimas aptardavo vainiko kainą ir ryšį su asmenybe: kuklus vainikas – gailėjo pinigų, brangus vainikas – norėjo pasirodyti ir t. t. Normalu, kad esam pažeidžiami ir turim silpnybių, todėl kartais galim užsigauti ar aplinkinių replika gali pataikyti į jautrią vietą. Pavyzdžiui, ilgą laiką susituokusi pora neatsigina klausimų, kada susilauks vaikų, nors galbūt norėtų ir priežastys rimtesnės nei tiesiog nenoras. Replikuojamos ir komentuojamos visos mūsų gyvenimo sritys: „Kaip ji gali lankyti šokius turėdama viršsvorį?“, „Kam baigei istorijos studijas, jei nedirbi pagal specialybę?“, „Kodėl tavo vaikas toks tylus?“, „Tu per senas mokytis vairuoti“. Labai dažnai vertinami mūsų asmeninio gyvenimo pasirinkimai. Populiariausias ir vienišiams iki skausmo pažįstamas klausimas ne tik per giminės šventę, bet ir kasdienybėje: „Kada susirasi merginą ar vaikiną?“ Tai ne tik mūsų pačių pasirinkimas ar laikinas gyvenimo etapas, bet kartu už jo slypi gilus visuomenės įsitikinimas: „būti vienam – blogai“, „kažkas su tavimi negerai“, „tu jau nurašytas“ ir pan. Taip yra ne veltui, nes visuomenės vertinimas pagrįstas išoriniu vaizdu ir paviršutiniškumu, kai niekas nesigilina į esmę ar tikras priežastis. Svarbu fasadas, šypsenos, problemų slėpimas. Prieš suklūstant ir leidžiant paveikiamam visuomenės spaudimui pravartu savęs paklausti: „Ar tikrai geriau jausčiausi tilpdamas į kažkieno sukurtus standartus puikiai atrodydamas išorėje, bet jausdamas tuštumą viduje?“

Paradoksalu, kad mes patys ir sudarom visuomenę, tačiau nė vienas iš mūsų neatitinka visuomenės sukurtų normų. Galima sakyti, kad tai itin subjektyvi, sustabarėjusi, šalta, sausa, griežta, kritiška sistema. Iš kur ji atsirado? Kas man gali pasakyti, kaip turėčiau ar neturėčiau nugyventi savo gyvenimą? Kas ją sukūrė? Atsakymas „kažkieno sukurta sistema“ puikiai atspindi jos ydingumą, nes visų mūsų poreikiai skirtingi ir individualūs – nėra vieno bendro mato, kuris gali apibrėžti ir įvertinti mums svarbius dalykus. Kai išgirsite moralizuojantį ir teisiantį balsą galvoje ar iš šalies, sukluskite, kas kalba. Ar tai svarbu jūsų šeimai, draugams, kolegoms, pažįstamiems, mėgstamam atlikėjui? O galbūt tai yra būtent tai, ko jūs trokštate iš esmės?

Leiskite vertinti ir kitiems rinktis tokį gyvenimo kelią, kuriuo link veda širdis, bet lygiai taip pat ieškokite savo ir eikite link jo nepaisant, ar visuomenė tam pritars. Galbūt jai nepatiks, kad nuoširdžiai mylite gyvenimą ir nekeliate jam pretenzijų (gal pakvaišo?), kad lyjant vasaros lietui bėgate per balas (negi neužaugo dar?), kad sakote kitiems komplimentus (turbūt siekia įtikti?), kad mėgstate pabūti vienas (gal depresija?), kad kuriate (kokia praktinė nauda?), kad skleidžiate šviesą (kažką slepia?). Laimime kiekvieną kartą atsisakę kažko ar pasakę „ne“, bet taip išlikdami ištikimi patys sau.