Gyvybės/Mirties/Gyvybės ciklų kaita yra natūralus ir savalaikis procesas, kuriam nuo pasaulio sukūrimo paklūsta visi gyvi organizmai. Tai galima įvardinti kaip amžiną ir nekintamą gyvenimo dėsnį, pasaulio tvarką, kai instinktyviai jaučiame, kada sustoti, bėgti, pasilikti, gintis, kam laikas gyventi, o kam – mirti. Metų laikų kaita – žiemos sąstingis ir įmygis, pavasario gaiva ir nubudimas, vasaros šėlionės ir šviesa, rudens apmąstymai ir susikaupimas – skatina mus pajausti pulsuojančią gamtą ir jos cikliškumą, kuris atsikartoja ir žmogaus gyvenimo srityse maždaug tokia tvarka: gimimas, augimas, klestėjimas, nuosmukis, mirtis, vėl gimimas ir t. t. Klausydami savo instinktyviosios prigimties įgyjame išminties, ištvermės, sumanumo ir kantrybės, kai susiduriame su sunkumais ar nuopuoliais, nes tai neišvengiama ciklo dalis, po kurios – visada nauja pradžia.
Gamtos cikliškumas
Turbūt labiausiai Žemės ritmui paklūsta ūkininkai, žinantys, kada išpurenti dirvą, sėti, laistyti ir tręšti, nuimti derlių ir laukti kito sezono. Jie žino, kad bergždžia burnoti prieš gamtą, jei pasitaikė per daug lietinga vasara ar šalnos per anksti atėjo. Gražiausi gėlių žiedai vysta, medžių lapai gelsta ir krenta, lokiai ruošiasi žiemos miegui, paukščiai išskrenda svetur, nes artinasi ramybės, sąstingio ir šalčio ciklas. Jai katė norės pabūti viena, ji nueis atokiau nuo žmonių ir išsities saulėje visu kūnu, išalkęs liūtas bet kokia kaina sieks sumedžioti grobį, po kelionės nuvargęs šuo ilsėsis nekreipdamas dėmesio į aplinkos triukšmą, atsipalaidavusi lapė dūks su savo jaunikliais. Artumas instinktyviajai prigimčiai reiškiasi ne tik gamtos ciklų išmanymu, gebėjimu valiūkiškai šėlti, džiaugtis ir ilsėtis, miegoti ar valgyti, kai jaučiame poreikį, bet ir gintis nuo užpuolikų, ginti savo asmenines ribas, teritoriją ir teises. Nuostabi žmogui suteikta dovana mąstyti kartais pakiša koją, kai, užuot kliovęsi instinktais ir vidiniu balsu, pasiduodame, nuvargę krintame žemyn ar imame klausinėti: „kodėl man?“, „už ką?, „kodėl ir vėl?“ Puolama ir engiama vilkė narsiai kausis ir gins savo teritoriją, nesvarbu, kad ją puola jau trečią kartą per savaitę, o kitų vilkių šią savaitę nepuola. Nors instinktyvus žinojimas yra įgimtas, išsižadame jo net to nesuvokdami, kai auklėjant mus skatino elgtis gražiai, mandagiai net su pavojingais žmonėmis ar situacijomis, kai esame skatinami klausyti visuomenės nuomonės, kai mus spraudžia į rėmus, kai slopina individualumą ir kūrybingumą, kai per daug paisome materialaus pasaulio gėrybių ir neskiriame laiko sau ir savo vidiniam pasauliui pažinti. Gyvybės/Mirties/Gyvybės ciklo ir instinktyvaus žinojimo tema nuodugniai ir prasmingai išplėtota C. P. Estes knygoje apie moteris „Bėgančios su vilkais“. Autorė teigia, kad instinktus išsaugojusio žmogaus akys spindi, jis yra gyvybingas ir kūrybingas, tačiau taip pat įžvalgus ir atidus. Jis žino, kad pirmas įspūdis dažnai klaidina, todėl instinktais kliaudamasis žvelgia giliau nei tik žodžiai gali pasakyti ar pirmas įspūdis sudaryti. Tai žmogus, žinantis, ko nori iš gyvenimo, siekiantis tikslų, tačiau palaikantis glaudų ryšį su savimi: sustoja, jei kūnas to prašo ir pailsi, išvargęs – eina miegoti, išalkęs – pavalgyti, ginasi, jei yra puolamas ar spaudžiamas į kampą. Instinktyvi prigimtis yra grįsta visiška laisve ir nepriklausomybe, jos neįsprausi į jokius rėmus, o jei bandysi, ji narsiai veršis ištrūkti. Tačiau, kaip ir viskas gyvenime, turi dvi puses, taip ir gyvybingumo ar kūrybingumo pliūpsnius keičia sąstingis ir mirtis: akys prigęsta, veikla sustoja, įkvėpimas dingsta, tačiau instinktais besivadovaujantis žmogus nepanikuoja ir nebando desperatiškai sugrąžinti to, kas pritemo, nes jis žino, kad tai laikina, tereikia ramiai ir kantriai išlaukti, kad su nauja jėga gebėtų grįžti į pasaulį.
Ta pati, bet vis kita meilė
2002 m. F. Beigbederis savo romane „Meilė trunka trejus metus“ apeliuoja į tai, kad meilė vis vien praeina, naujumą ir netikėtumą keičia apatija ir nuobodulys, aistra nyksta ir galiausiai rutina sunaikina bet kokį ryšį. Žinoma, jei meile laikysime tik hormonų ir netikėtumo sukeltą pliūpsnį, lydimą fanfarų, sprogimų, siekio visiškai priklausyti ir susilieti, būti pakilios nuotaikos ir niekada nenusivilti ar nesusierzinti, būsime priversti pritarti autoriui. Tačiau ar apskritai įmanomas toks santykis šioje Žemėje, kur pradžią neišvengiamai keičia pabaiga, ir atvirkščiai? Ta pati meilė, grįsta abipuse pagarba, supratimu ir atvirumu, gali trukti ilgai, jei yra atidi sau, mylimajam, šį bei tą žino ir apie Gyvybės/Mirties/Gyvybės ciklų kaitą. Ką tik įsimylėjus akys spindi, mylimieji trokšta būti kartu ir ilgisi vienas kito, siekia fizinio artumo, dėmesio, kartu užkariauti pasaulį. Tačiau laikui bėgant vis labiau įprantame vienas prie kito, mus rečiau stebina mylimojo keistybės, nes vis labiau jį pažįstame ir žinome jo gyvenimo istoriją, jau nebetrokštame būti kartu visada ir visur, norime turėti ir savo erdvę, suvokiame, kad aistra slopsta, kad nebėra taip, kaip anksčiau… ir imame sau pranašauti santykių pabaigą. Tada pradedame idealizuoti santykių pradžią arba slapčia žvalgomės į kitą kandidatą bijodami pripažinti natūralų ir visiškai savo laiku atėjusį Mirties ciklą, kai mums darosi nuobodu arba erzina partnerio skirtingumas, įpročiai, mąstymo būdas, į santykius atslenka šaltumas, sąstingis, apatija. Ko labiausiai tuo metu norime? Pabėgti kuo toliau, prasiblaškyti, ieškoti naujų pažinčių, viską staigiai pataisyti ir grąžinti į tai, kaip buvo. O jei, užuot pabėgę, atsigręžtume į savo santykius ir pabūtume su jais tokiais, kokie jie yra dabar, t.y. priimtume baimę, pyktį, nuobodulį ar irzlumą, kurį jie kelia šiuo metu, nenurašytume mylimojo, bet mėgintume spręsti konfliktines situacijas suvokdami savo ir partneri skirtingumą? Nuobodulys staiga išnyktų supratus, kaip mažai iš tiesų pažįstame žmogų, esantį šalia, kad kartais neįsiklausome į jo poreikius, nes pirmumą teikiame saviems, kad nustojome jį branginti ar dėkoti už tai, kad yra mūsų gyvenime, kad neįmanoma iki galo pažinti kito žmogaus, jis visada mums liks paslaptis, todėl tą patį žmogų pažinti drąsiai galima visą gyvenimą kasdien. Gyvybės ciklai, atnešantys pakilimą, lengvumą ir džiugesį, mums patinka, tačiau Mirties, atnešantys nuosmukį, liūdesį ir skausmą, mus baugina ir gąsdina, tačiau jie abu yra neišskiriami ir verčiau, užuot neigus ar keikus jų buvimą, mokytis sugyventi su jais abiem. Gėlė, sukrovusi nuostabų žiedą, nėra pasiruošusi jį pamesti, savo noru ji to nenorėtų, bet ateina laikas – ir ji nuvysta. Išlikus Mirties ciklo metu mus ima džiuginti kitas Gyvybės ciklas, todėl ir meilė kita – gal mažiau naivumo, aistros, netikėtumo, bet daugiau gilumo, supratimo, intymumo prisilietus prie savo ir mylimo žmogaus skaudulių ir silpnumo, išgyvenus krizes, ištvėrus šalto nuosmukio laiką. Mes vėl švytime, tik brandžiau. Grąžinti pirminio meilės jaudulio negalime, bet ar reikia? Ar pradėję lankyti mokyklą norėtume grįžti į daželį, o baigę universitetą atgal į mokyklą? Gyvenimas – nuolatinė žinių, patirties įgijimo, mokymosi, brandos kaupimo tėkmė: atgal niekada negrįžtame, tik nepaliaujamai einame pirmyn. Gyvenimas nestovi vietoje – tai srauni, tekanti upė, todėl negrįžta atgal ir buvę santykiai: jie keičiasi, maino formas, pavidalus, bet išlieka tam pačiam žmogui. Pagalvokite, jei nuolat liktume toje fazėje, kaip draugystės pradžioje? Ar galėtume užauginti ir auklėti vaikus, siekti karjeros rezultatų, ugdyti autonomiją, jei mus nuolat valdytų aistra ir noras nepaleisti vienam kito iš glėbio? Žinoma, jei santykiai grįsti valdingumu, savęs išsižadėjimu, yra destruktyvūs ir žalojantys, reikėtų susigrąžinti save ir savo gyvenimą, o ne aklai siekti juos išsaugoti. Nė vienas nepajėgus aplenkti Gyvybės/Mirties/Gyvybės ciklo, todėl visiems neišvengiamai teks susidurti ir su Mirties ciklu, po kurio galime drąsiai teigti, kad mūsų ilgai trunkančioje meilėje pradžių ir pabaigų būta be galo daug.
Kūrybos šaltinių potvyniai ir atoslūgiai
Tikrą žmogaus laisvę, meilę gyvenimui ir artumą instinktų pasauliui išreiškia jo gyvybingumas (spindinčios akys, šypsena, lankstumas, judrumas, energija) ir kūrybingumas, pasireiškiantis ne tik bet kurioje meno formoje, bet ir kasdienybėje sprendžiant problemas, realizuojant idėjas, gaminant valgį ar siekiant paįvairinti kasdienybę. Turbūt žinote tą jausmą, kai jaudinatės, nekantraujate ir trykštate entuziazmu, kaip norite įgyvendinti savo naują sumanymą, kaip trokštate sudėti į dainą, piešinį ar knygą visą tą gyvybės pliūpsnį, energijos antplūdį ir veržlumą, kaip nekantraujate suteikti formą tam nepaliaujamai iš jūsų vidaus besisunkiančiam šaltiniui. Jei rašote knygą, jau iš vakaro susidėliojate planą, o anksti ryte šokate iš lovos ir jokio mieguistumo nebūta – rašote, kuriate, dėliojate, strateguojate, analizuojate ir jūs nėmaž nepavargstate – tai įkvepia daryti daugiau, siekti toliau, nes esate savo vietoje kaip žuvis vandenyje. Tačiau Gyvybės/Mirties/Gyvybės ciklas neaplenkia nė vieno ir štai vieną dieną jaučiate, kad nežinote, ko imtis, ką rašyti ir kam rašyti apskritai, kad išsikvėpėte, kad jokių idėjų nesugalvojate, kad tuščias lapas nesipildo, net imate abejoti, ar apskritai esate talentingas, gabus, kad čia ne jūsų vieta ir t. t. Metas sustoti, atsikvėpti ir nurimti. Dangus nesugriuvo – tiesiog vieną energijos potvynį pakeitė laikinas atoslūgis. Žmonės – ne mašinos, todėl ilgai vežti tokio krūvio, kai idėjos veržiasi per kraštus, kai aukojame miego, maisto ar poilsio pertraukėles tam, kad išpildytume sumanymą ar projektą, kai nuolat esame pakilios būsenos, ilgai negalime. Ar būtų sveika visą laiką nepaliaujamai kurstyti kūrybinę ugnį? O ar taip belėkdami paskui savo kūrybos šaltinių tėkmę rastume laiko sustoti, pailsėti, įvertinti tai, ką jau turime, suklusti, kur einame, ar tinkamą kelią pasirinkome? Turbūt ne, nes viena idėją keistų kitą, o mes būtume priversti lakstyti paskui jas kaip šuo pagal iš vieno į kitą šoną skraidančią lėkštę. Tačiau susidurti su Mirties ciklu kuriančiam žmogui nelengva – gyvybingumas nuseko, akys priblaususios, kankina tingulys ir mieguistumas, dvejonės ir klausimai, ar taip tęsis visada. Ilgimasi ir idealizuojami laikai, kai kūrybingumas klestėjo. Kaip išgyventi šį nemalonų kūrybinės dykumos laiką? Nors pirma į galvą šovusi mintis gali skatinti kovoti, veržtis, siekti atgauti tai, kas mums teisėtai priklauso bet kokia kaina – verčiant save kurti nepaisant to, kad įkvėpimo nėra, siekiant įtikinti save, kad „reikia“, „privalau“, „turiu“, „koks aš menininkas, jei negebu kurti?“, tačiau šiuo atveju jokių skubių veiksmų imtis ir pradėti kovų su vėjo malūnais nederėtų. Nesiblaškykite, neaimanuokite ir nedramatizuokite situacijos, bet susitelkite, nurimkite ir palaukite. Apmąstykite tai, ką nuveikėte, kur nuėjote, ar teisinga linkme einate. Jei taip, C. P. Estes pataria tiesiog prisėsti prie židinio ir ramiai pasisūpuoti ant kėdės tiek, kiek jums reikės, kad atgautumėte kūrybines jėgas. Sušilkite, nurimkite, išgerkite žolelių arbatos, elkitės su savimi švelniai ir atjaučiančiai, numikite. Jei paklydote, stenkitės suvokti ties kuriuo kelio vingiu, bet nepanikuokite, išlaikykite vidinę ramybę ir pamąstykite, ko netekus ar atsikračius jūsų kūrybinė upė tekėtų srauniau, tačiau nesiimkite skubotų veiksmų – laukite kantriai ir atkakliai, kai vėl jausitės stiprus, ir tada su nauja energija ryžkitės veikti. Sustoti, nurimti ir nieko nesiimti gali būti nepakenčiamai sunku, kai esame įpratę lėkti, veikti, keisti, tačiau būtent dėl šios priežasties ir turime sustoti, kad įsivyrautų balansas ir harmonija. Šildykitės, tausokite ir kaupkite savo kūno jėgas kantriai ir atkakliai. Ir išauš rytas, kai pamiršę laikino nuosmukio ciklą, jūs vėl veršitės į pasaulį su per kraštus besiliejančia kūrybine energija ir spindinčiu žvitriu žvilgsniu užkariausite pasaulį.
Ieškant savo vietos po saule
Jei nesijaučiate karaliaujantys savo valdose ir priimami tokie, kokie esate iš tiesų, jei jus supa svetimi ir jūsų nesuprantantys žmonės, jei jums kažko stinga, jei nejaučiate pilnatvės santykių, darbo, laisvalaikio srityse, turbūt netrukus leisitės klajoti. Žodis „klajoti“ neskamba patraukliai ir dažniausiai siejasi su nesaugumu, nežinia ir baime, bet jei norite surasti savus ir savo uostą – teks pasiryžti. Jums reikės apsiginkluoti tokiu atkaklumu, ištverme ir kantrybe, iškęsti visas patyčias, atstūmimus, liūdesį ir vienišumą kaip H. C. Anderseno veikėjui iš pasakos „Bjaurusis ančiukas“. Jo išsižada ne tik „mama“, bet ir visuomenė, iš jo tyčiojasi, šaiposi, jis ne kartą priverstas bėgti nuo pavojaus ir slėptis, išsekęs, sušalęs ir nelaimingas kelis kartus atsiduria ties mirties riba, bet instinktyvioji prigimtis kuria stebuklus – tada, kai jaučiamės nebeturį jėgų šliaužti ar pajudėti, mums į pagalbą atskuba praeivis, nepažįstamasis ar koks nors gyvenimo atsitiktinumas mus išgelbsti – tuo pasirūpina visada mus sauganti ir globojanti instinktyvioji prigimtis. Todėl kai kenčiame, rodos, nepakeliamą skausmą, mes niekada nesame vieni. Klajodami mes visada paklūstame Gyvybės/Mirties/Gyvybės ciklui. Bjaurusis ančiukas vis ieško savo tikrųjų namų – jį atstumia šeima, kitos antys, žąsys, iš jo tyčiojasi višta ir katinas, jis patenka į nelaisvę, bet išsiveržia ir galiausiai vienišas, liūdnas ir nusikamavęs suranda savus – gulbes, nes pasirodo, kad jis pats yra pati dailiausia gulbė. Ieškokite, klupkite, kelkitės, kriskite, vėl kilkite ir eikite pirmyn tol, kol surasite savo vietą po saule. Kaip žinoti ten patekus? Klausykite širdies balso, nes jis geriausiai žino, kokie esame ir kur turėtume būti. Jei jus bando pakeisti, kritikuoja, moralizuoja, nevertina, lygina su kitais, jums nuobodu ar nyku – eikite pirmyn nepaisant to, kaip sunku ir baisu būtų, kokį visuomenės spaudimą jaustumėte. Po gūdžios žiemos visada ateina gaivus pavasaris – Bjaurusis ančiukas savus suranda tik ištvėręs žiemos šaltį ir speigą, kai po Mirties ciklo vėl plūsteli gaivaus Gyvybės ciklo vėjai.
Pavyzdžiui, Ingai 28-eri, tačiau ji dar nesukūrė šeimos ir nepalaiko artimų santykių. Ji norėtų pati ir jaučia, kad būtų laikas, bet iš pasimatymų grįžta nerami ir jaučianti, kad tai ne jos žmogus. Tėvai, visuomenė ir balsas merginos galvoje spaudžia ją rinktis greičiau: „tau jau tuoj 30 metų, gali likti amžinai vieniša“, „keli per didelius reikalavimus“, „tavo draugės jau turi šeimas“, „kažkas su tavimi negerai“ ir t. t. Partnerį geriausia pasirinkti tokį, kokio nori mūsų siela. Inga galėtų susituokti su pirmu pasitaikiusiu partneriu, nes jau „reikia“, bet ar tada ji galės žvelgti į jį su nuostaba ir susižavėjimu, didžiuotis, kad tai jos – vyras, kad jų vertybės, mąstymas, ateities vizijos sutampa? Žinoma, rinktis šį kelią daug sunkiau, nes teks atlaikyti ne tik savo vidinio balso, aplinkinių, visuomenės puolimus ir nusistebėjimus, bet ir apsiginkluoti kantrybe, tikėjimu, pasikliauti intuicijos galia. Aišku, kalbant apie tinkamą pasirinkimą sielai nekalbama apie pernelyg didelį asmens išrankumą, pavyzdžiui, kai nepatinka asmens plaukų spalva ar batų forma. C. P. Estes drąsina leistis mus į žygį, nors nežinome, kur einame, bet jau žinome, kad ten, kur esame, mums ne vieta, pasikliauti intuicija ir savo širdimi, drąsiai išeiti iš ten, kur mūsų nelaukia, nemyli ir nevertina, ieškoti savų – ir juos rasti, nes savieji ne tik mūsų laukia ir ilgisi, bet ir pati instinktyvioji prigimtis mus ves ir padės visais įmanomais būdais pasiekti savus. Rinktis tokį kelią reikia ne tik daug drąsos, atkaklumo, stiprybės ir ištvermės, bet vien išdrįsdami klajoti ir atsiduoti nežiniai ir skausmui jūs jau peržengiate daugelio žmonių susikurtas „normalumo“ ribas, o stebuklai visada prasideda ten, kur esame atviri patys sau.
Taigi Gyvybės/Mirties/Gyvybės ciklas yra natūralus ir neišvengiamas mums visiems, todėl geriausia būtų perprasti jo prigimtį kuo anksčiau ir gyventi jo ritmu. Tada pabaigos, nuopuoliai ar netektys neatrodys tokios nepakeliamos ar nepelnytos, nes kažkur šalia, už kampo, net mums dar nejaučiant to jau šmėžuos ir sprogs nauji Gyvybės pumpurai. Pasaulyje vyrauja tvarka ir harmonija, nėra chaoso, todėl viskas, kas jums nutinka, siekia jus pamokyti, sustiprinti, įkvėpti, atrasti save ar kitokį gyvenimo būdą. Net pačiomis sunkiausiomis savo gyvenimo aplinkybėmis jūs nesate vieni ir apleisti, jūsų jau laukia ir jus kviečia instinktyvioji prigimtis. Jei jums atrodo, kad tamsi ir gūdi naktis niekada nesibaigs, atminkite: po kiekvienos nakties visada išaušta rytas, o kiekvieną pabaigą keičia nauja pradžia.