„Nemaloni pardavėja sugadino man nuotaiką“, „per ją jis įniko į alkoholį“, „būčiau laiminga, jei jis būtų dėmesingesnis“ – dažni kasdienių pokalbių fragmentai. Išties nemalonu, kai esame nepelnytai apkaltinami, apšaukiami ar su mumis nemandagiai bendraujama. Apibrėžti savo atsakomybės ribas ir atskirti jas nuo kitų nelengva, ypač, kai savo laimę atiduodame į kitų rankas, ir tikime, kad aplinkiniai turėtų ne tik skaityti mūsų norus ir mintis, bet ir keistis mums to panorėjus. Tačiau tikroji mūsų galia ir pareiga – atsakyti už savo gyvenimo kokybę – slypi mumyse ir keistis reikėtų pradėti nuo savęs kitam paliekant erdvės savo asmeninei atsakomybei už gyvenimo sprendimus.
Esu atsakingas už savo poreikių tenkinimą
Laura susidomėjo 3 dienų poilsine meditacine vasaros stovykla, tačiau jos vyrui ši stovykla atrodo laiko ir pinigų švaistymas – normalu, nes žmonės, jų poreikiai ir nuomonės skiriasi. Namuose kyla aršus konfliktas: Laura atkakliai mėgina įrodyti vykimo į stovyklą privalumus ir vertę, tačiau jos vyras vis dar taip pat atkakliai priešinasi ir nesutinka. Galiausiai Laura, pavargusi nuo ginčų, nutaria nebesipykti su vyru ir nevykti į stovyklą, nes gal išties ji bus ir ne tokia įdomi ir naudinga. Kas vyksta? Ginčas dėl stovyklos rodo gilesnę santykių problemą – šeimoje sprendžia ir taisykles nustato vyras. H. Goldhor Lerner savo knygoje „Pykčio šokis“ išsamiai aptarė nelygiaverčių santykių dinamiką. Todėl nuolat nusileisdama, išsižadėdama savo poreikių ir siekdama išlaikyti harmoniją santykiuose Laura kaupia savyje pasyvią agresiją, kuri gali pasireikšti depresija, savęs menkinimu, kalte ar „sprogimu“, kai emocijų per daug, tačiau tokia emocijų raiška gali ją charakterizuoti kaip neadekvačią asmenybę, kuriai reikalinga kito asmens globa.
Kuriant santuoką dažnai remiamasi klaidingomis nuostatomis: „atiduodu tau savo laimę“ (tampi atsakingas už tai, kad būčiau laimingas) ar „atiduodu tau savo gyvenimą“ (gali nuspręsti už mus abu). Šiuo atveju galima pastebėti, kad Laura tarsi susilieja su savo vyro asmenybe – geri santykiai jai svarbiau už buvimą savimi. Galbūt jos šeimoje iš kartos į kartą vyravo moterų pasyvumas ir nuolankumas, galbūt ji nėra atsiskyrusi nuo savo tėvų, todėl neturi aiškios ir tvirtos pozicijos santykiuose. Dabar ji gali nejausti savęs atsisakymo pasekmių, tačiau laikui bėgant pyktis kaupsis ir nepasitenkinimas santuoka augs, todėl laiko klausimas, kada pykčio taurė bus sklidina. Kaip Laura galėtų prisiimti atsakomybę už save? Ji galėtų ramiai, tvirtai ir aiškiai pareikšti savo poziciją: „Suprantu, kad tau ši stovykla atrodo neverta laiko ir pinigų, tačiau jaučiu, kad man ji patiks, ir man svarbu joje sudalyvauti, todėl nusprendžiau važiuoti.“ Nesistengdama perkalbėti ar įtikinti vyro stovyklos nauda (kas turbūt būtų neįmanoma), neeikvodama energijos pykčiui ji ramiai, aiškiai ir su pagarba deklaruoja savo poziciją. Normalu sulaukti vyro pykčio, nusišalinimo ar kritikos, kai nusistovėjusi tokia santykių eiga, kai vyras priima sprendimus šeimoje. Reikėtų atsargiai vertinti ir remtis kitų žmonių nuomone ar patarimais apie tai, kas mums svarbu, nes kiekvienas esame unikalus ir individualus, todėl jei man tai nerūpi, galbūt tau – svarbu. Nėra absoliučiai naudingų ar teisingų dalykų – svarbu vidinis jausmas. Jei Laura nuspręs keisti sprendimų priėmimo santykiuose tvarką ir sieks tapti lygiaverte partnere savo vyrui, jos lauks nelengvas ir pastangų reikalaujantis darbas. Kaip vyras reaguos į tokias permainas? Ar santykiai išliks Laurai įgijus daugiau savarankiškumo? Verčiau žengti sunkiu asmeninio augimo keliu nei tyliai kęsti augantį nepasitenkinimą, nes kas kitas, jei ne jūs pats, savimi tinkamai pasirūpinsite?
Esu atsakingas už savo jausmus ir emocijas
Prisiimti atsakomybę už savo emocines reakcijas nelengva nukreipus lūkesčius ir energiją į aplinkinius – tokiu atveju mūsų savivertė ir nuotaika nuolat pasmerktos svyruoti: nemaloniai aptarnavo – jaučiuosi nieko vertas, pagyrė – skęstu euforijoje, bičiulis nepasisveikino – jaučiuosi nuvertintas, pradedu įtarti, kad ant manęs pyksta ir t. t. Atiduoti galią atsakyti už savo emocinę būseną itin pavojinga ir gresia dideliu nestabilumu. Mąstydami „tu kaltas, kad mano nuotaika prasta“ ne tik tampame bejėgiai, aukomis, paleidžiame savo gyvenimo vairą iš rankų, lengvai tampame manipuliuotojų grobiu, bet ir iškreipiame objektyvią tiesą jos net nesiaiškindami. Galbūt padavėja nemaloniai aptarnavo, nes turi problemų šeimoje ar jai šiandien skauda galvą, gal draugas nepastebėjo manęs einančio gatve, nes jaudinosi ir skubėjo į svarbų susitikimą, gal draugė atšaukė susitikimą, nes jautėsi išsekusi po įtemptos darbo savaitės. Jei gebame išsilaisvinti iš egocentriško „viskas ir visi sukasi aplink mane ar vyksta dėl manęs“, pereiname į stebėtojo poziciją, kuri leidžia suvokti, kad ne tik aš, bet ir aplinkiniai turi savo gyvenimą ir problemas. Aš esu atsakingas tik už savo emocines reakcijas. Net jei būsiu apšauktas, man bus nemalonu, bet nuo to mano savivertė nesumenks, nes esu vertingas savaime, todėl jei tai bus artimas draugas, paklausiu, kas nutiko, o jei aptarnaujantis personalas – nesureikšminsiu to ir nepriimsiu asmeniškai. Prisiimdamas atsakomybę ne tik atsakau už savo žodžius, veiksmus, būsenas, bet ir reakcijas į kitų žmonių žodžius, veiksmus ar būsenas, nes, kaip sakė E. Ruzvelt, niekas negali priversti tavęs jaustis blogai be tavo paties sutikimo. Mus veikia ne kito asmens pasakyti žodžiai, bet tai, kaip mes juos suvokiame, ir jei viduje nesame tikri dėl savo vertės, autonomijos ir nepasitikime savimi, reaguojame audringai ar imame gintis, nes paliečiamas skaudulys – mūsų abejonės dėl savo pačių tapatybės. Tokiu atveju reikėtų stiprinti savastį ir ugdyti savo vertės pojūtį. Suvokimas, kad kiekvienas atsakome tik už savo pačių netvarką kūne ir sieloje, todėl tik patys gebame išsivalyti, atsinaujinti, atsikratyti nereikalingos energijos, mus išlaisvina ir priartina prie sąmoningos būties.
Nenutolstant nuo jausmų pasaulio verta paminėti ir atsakomybės prisiėmimą santykiuose. Psichologai siūlo kaltinimus „tu“ keisti į „aš“ formą taip prisiimant atsakomybę už savo jausmus. Užuot sakę „tu susižeisi“, „tu negirdi manęs“, „tu niekada man nepadedi“ ne tik tariamės galį nuspėti ateitį ar skaityti kito mintis, bet ir reiškiame kritiką, kuri visada veda į kito žmogaus gynybinę reakciją ir konfliktus, todėl problema nesprendžiama. Jei išdrįstume atsakyti už savo jausmus, galėtume keisti šias frazes į „bijau, kad gali nukristi ir susižeisti“, „man atrodo, kad manęs neklausai“, „man liūdna, kad neprisidedi prie buities“. Ši pozicija atskleidžia mano savijautą ir nuogąstavimus, kartu parodo, kad man tai kelia rūpestį, nes tai yra mano problema, ir aš tai aiškiai įvardiju nekaltindamas kito asmens – tai veda link konstruktyvaus problemų sprendimo.
Mano ar tavo atsakomybė?
Atsakomybės tema slydi, nes kartais itin sunku atskirti ribas tarp savo ir kito asmens atsakomybės, nes mūsų mąstymą veikia nuostatos ar lūkesčiai kitų asmenų atžvilgiu („turi pats susiprasti, kad man to reikia“, „tai vyriškas darbas, todėl lauksiu, kol padarys“, „jei būtum laiku išsiuntęs, taip nebūtų nutikę“ ir pan.) Sprendžiant problemas ar konfliktus svarbu ne tik ramiai ir konstruktyviai išsakyti savo nuomonę (apskritai ją turėti), laikytis „aš“ pozicijos išreiškiant jausmus, bet ir pagarbiai derėtis, tartis dėl abipusio kompromiso. Smagu, jei laikomasi duotų pažadų ar įsipareigojimų, tačiau kieno problema tada, kai tu pažadėjai, bet nesilaikai? Įsivaizduokite, Renata su vyru gyvena trijų kambarių bute, tačiau ją pradeda erzinti nebaigtas vonios kambario remontas. Ji bandė tartis su vyru, kuris žadėjo šį reikalą greitai sutvarkyti, tačiau jau pusę metų situacija nesikeičia. Vyras siūlo palaukti, nes dabar netinkamas metas, tačiau Renata pradeda pykti ir tūžti ant vyro ir nesprendžiamos problemos, o tai provokuoja jo nusišalinimą nuo problemos sprendimo. Anot H. Goldhor Lerner, prasideda „šokiai ratu porose“, kai laukdama moteris kaupia pyktį, paskui puola ir kaltina vyrą, o šis gindamasis bėga vis toliau ir vengia problemos sprendimo. Ir taip šis neįsisąmonintas šokis gali tęstis be pabaigos. Kieno tai problema ir atsakomybė? Moters akimis vyro, nes pažadėjo ir netesi, todėl ji priversta laukti ir širsti dėl esamos situacijos. Tačiau ar tikrai? Pažvelkime iš kitos pusės – kokių veiksmų galėtų imtis pati Renata norėdama, kad remontas būtų baigtas? Galbūt jos brolis galėtų padėti užbaigti remontą? Galbūt ji gali kreiptis į profesionalius darbuotojus ir paprašyti jų pagalbos? Galbūt įvertinusi, kad didelė dalis remonto padaryta, liko tik nudažyti radiatorių – galėtų pati to imtis? Kai iš pasyvaus stebėtojo tampame aktyviu savo gyvenimo kūrėju, atsiranda marios galimybių. Svarbu, kad šioje situacijoje ji nepradėtų engti, vengti ar kritikuoti vyro, nes tuomet motyvas bus parodyti galią, priversti gailėtis ar jaustis prastesniam. Prisiimti atsakomybę – ramiai, be kaltinimų ir be pykčio spręsti iškylančias problemas. Iš pradžių svarbiausia identifikuoti, kieno tai problema, nes jei mano, aš turiu galią keisti situaciją. Jei tai mano problema, tai nereiškia, kad aš ją sukūriau ar išgalvojau, bet tiesiog mane tai erzina ir man kelia nepatogumų, todėl pats turiu imtis veikti, nes kitas asmuo gali būti patenkintas esama padėtimi, todėl nėra suinteresuotas ką nors keisti. Šiuo atveju tai buvo Renatos problema, nes ji jautė nusivylimą, pyktį ir nepasitenkinimą. Kad geriau įsisąmonintumėte mano ir tavo atsakomybės ribas, įsivaizduokite, kad jau kurį laiką jaučiate nemalonius skrandžio skausmus, tačiau jūsų draugas nuramina, kad ir jam buvo taip pat, todėl neverta kreiptis į gydytojus, nes jam savaime praėjo. Jūs nesikreipiate, nors prieš tai norėjote, vėliau sužinote, kad pavėlavote ir pasekmės skaudžios. Kieno tai sveikata, problema ir atsakomybė? Tik jūsų, o ne draugo.
Leidžiu tau prisiimti atsakomybę ir spręsti savo problemas
Turbūt paradoksaliai nuskambės, tačiau labiausiai kitam žmogui galite padėti nustodamas dalinti patarimus ir spręsti problemas už jį. Patarinėdami, nurodinėdami, vertindami ar tikėdami, kad jei tai mums padėjo, padės ir kitam, galime būti vedini geriausių norų padėti kitam išlipti iš duobės, tačiau siekdami aktyviai primesti savo valdžią ir įtaką padarome meškos paslaugą. H. Goldhor Lerner teigia, kad jei imatės atsakomybės už kitą žmogų spręsti jo problemas, jis nustoja tai daryti pats, todėl įsisukama į per silpnai ir per stipriai funkcionuojančiojo ydingą ratą. Vadinasi, kuo labiau stengsimės padėti, tuo daugiau pagalbos reikės, ir kuo labiau demonstruosime stiprumo ir visažinio poziciją, tuo daugiau silpnumo ir bejėgiškumo demonstruos kitas žmogus. Veikia sūpuoklių principas: harmoningiems santykiams būtinas lygiavertiškumas, o atotrūkiui didėjant vystosi disharmonija santykiuose. Turbūt pažįstamos gyvenimiškos situacijos: itin emocionali moteris reikalaujanti iš šalto ir racionalaus partnerio rodyti daugiau jausmų, savimi nepasitikinti moteris ir perdėtai savo teisumu ir gabumais įsitikinęs vyras, darboholikui partneriui priekaištaujanti irzli moteris ir jos vis labiau tolstantis ir vengiantis vyras. Kas jungia šias poras? Kai siekiame prisiimti atsakomybę ne tik už savo problemas, jausmus ir elgesį, bet ir už partnerio gyvenimą, sūpuoklės išsiderina, ir dirbdamas už abu išvaduojate partnerį nuo atsakomybės už savo gyvenimą, kas dar labiau erzina ir kelia pyktį, jaučiatės užstrigęs, nes tokie barniai veda į aklavietę.
Kaip iš jos ištrūkti? Pirma, svarbu stebėti save sąveikose su kitais: ar nesiekiame kontroliuoti, valdyti ar keisti kito asmens jausmų ar minčių? Deja, tai energija siurbiantis bergždžias darbas, nes keisti galime tik patys save. Norint suardyti šią seką reikia žengti naują žingsnį be puolimo, kritikos, pykčio, tiesiog ramiai ir tvirtai išsakant savo poziciją, išreiškiant jausmus, empatiškai išklausant partnerį ir parodant supratimą ir tikėjimą, kad jis pats geba spręsti savo problemas. Jei partneris sukonfliktavo darbe su vadovu, galite ramiai ir kantriai išklausyti nereikšdamas emocijų už partnerį ir nekritikuodamas: „Suprantu, kad jautiesi prastai, tikrai nemaloni situacija, tačiau tikiu, kad išsiaiškinsite ir išspręsite šią situaciją taikiai.“ Šiuo atveju partnerio problema netampa jūsų problema, todėl jis prisiima atsakomybę už savo problemą ir savarankiškai ją sprendžia jausdamas jūsų palaikymą. Grįžkime prie per ilgai darbe užsibūnančio ir šeimą pamiršusio vyro pavyzdžio. Užuot kritikavusi, puolusi, liejusi apmaudą ir pyktį ant vyro moteris atsigręžia į save – savo pomėgius, interesus, bendravimą su vaikais ar aplinkiniais. Svarbu, kad tai būtų ne nusišalinimas ar partnerio ignoravimas, bet atviras žvilgsnis į save ir savo pamirštas sritis, į tai, kas man pačiai svarbu nenutolstant emociškai nuo partnerio, gerbiant jo pasirinkimą dirbti po darbo. Pajutęs, kad nebėra puolamas, partneris nebesitrauks, nustos gintis ir gali pajusti artumo stoką su šeima ar žmona. Pamatęs žvalią ir aktyvią žmoną gali norėti daugiau laiko leisti su ja, o ne darbe, tačiau situacija gali ir nesikeisti – bet kuriuo atveju tai jo sprendimas. Kaip ir jūsų sprendimas pačiai atsakyti už savo gyvenimo kokybę gerbiant partnerio pasirinkimą ir sprendžiant, kokį gyvenimą jūs renkatės.
Stengiuosi nesivelti į santykių trikampius
Mes visi kasdien dalyvaujame įvairiuose santykių trikampiuose: šeimos narių, kolegų, draugų ir pan. Kolega jums gali skųstis kitu kolega, kuris aplaidžiai atlieka užduotis, mama gali išsakyti priekaištus tėčiui bendraudama su savo dukra ar dvi draugės gali apkalbėti kitą draugę pasielgus netaktiškai. Išvengti trikampių neįmanoma, tačiau galima į juos neįsivelti nepalaikant kritikuojančiojo pusės, nevertinant kito žmogaus poelgių, netirštinant spalvų, o tiesiog išklausant ir išlaikant neutralią poziciją. Taip pat galima išreikšti tikėjimą, kad abi pusės gebės išspręsti problemą pačios: „suprantu, kad jautiesi nemaloniai, bet gal verčiau pakalbėk su kolege dėl šio nesusipratimo“, „mama, suprantu tavo nepasitenkinimą, bet tu ir tėtis man brangūs, tikiu, kad pakalbėję tarpusavyje išsiaiškintumėte“, „matau, kad tu pyksti, būtų geriausia atvirai su ja pasišnekėti“. Nesiveldami į trikampius ne tik nesidaliname užkrečiama neigiama informacija, vengiame subjektyvumo ir spalvų tirštinimo, bet ir gebame iš kito žmogaus perspektyvos pažvelgti į situaciją ir konstruktyviai elgtis konfliktinėse situacijose. Trečio asmens įvėlimas į konfliktą blokuoja efektyvų problemos sprendimą, nes situacija nepasikeis „kaltininkui“ nežinant apie ją. Be to, jei skundžiamasi artimais šeimos nariais ar draugais, tai gali paskatinti gynybines reakcijas, kurios provokuos ginčus ir nepriartins prie tikro problemos sprendimo. Jei žmona vyrui priekaištaus dėl jo mamos elgesio, jis natūraliai gins savo mamą, todėl tai kels didesnį žmonos pyktį, kuris niekur neves, nes siekiant suardyti trikampį žmona turėtų taktiškai, tvirtai ir ramiai pakalbėti su pačia vyro mama ir išsakyti savo poziciją. Prisiimdami atsakomybę už savo sprendimus siekiame efektyviai spręsti problemas ir vengti aklų, niekur nevedančių konfliktų.
Prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą – tikras iššūkis, tačiau rūpinantis savo ir kitų žmonių gyvenimo kokybe, augimu ir santykių darna svarbu ryžtis jį priimti ir palaipsniui ugdyti. Įsivaizduokite, partnerį, kuris perima visas jūsų emocijas: nors jo nuotaika buvo gera, bet pamatęs jus liūdintį, tampa prislėgtas, niūrus, melancholiškas – ir abu skęstate ašarų pakalnėje. O jei partneris apkabins, atsilieps ir parodys, kad jam svarbi jūsų emocinė būklė, tačiau dėl to netaps prislėgtas, bet leis jums pačiam susitvarkyti su savo jausmais ir džiaugsmingai lauks grįžtančio, jausite pagarbą ir palaikymą ne tik sau, savo jausmams, bet ir atsakomybei pačiam susidoroti su savo „vidiniu sąvartynu“, su kuriuo tvarkytis turime tik mes patys.